Apkasų karas – tai karybos rūšis, kuriai būdingas apkasuose išdėstytų gynybinių aikštelių steigimas, kai abi pusės užima apkasus, kad galėtų užimti gynybinę poziciją. Šio tipo karas tampa labai lėtu išsekimo karu, kai abi pusės renkasi viena kitą, bandydamos įgyti pranašumą. Jis liūdnai žiaurus ir siaubingas, bene labiausiai siejamas su Pirmuoju pasauliniu karu, kurio metu 1914–1918 metais buvo užimti liūdnai pagarsėję apkasai Prancūzijoje.
Keletas veiksnių susijungė ir sukūrė apkasų karo fenomeną. Pirmoji buvo didžiulė balistikos pažanga, dėl kurios tradiciniai frontaliniai puolimai buvo logistiškai sudėtingi. Padidėjęs ginklų tikslumas ir padidėjęs artilerijos mirtingumas tradicinį užtaisą pavertė savižudybe, todėl reikėjo daugiau gynybos priemonių. Prisidėjo ir geresnės aprūpinimo taktikos kūrimas, leidžiantis ilgą laiką išlaikyti teritoriją, padedant tiekimui iš traukinių ir sunkvežimių, kurie prie apkasų artėjo iš galo.
Vykdant apkasų karą, abi pusės kasdamos apkasus įkuria įtvirtinimus, įskaitant smėlio maišus, sienas ir spygliuotos vielos tvoras. Apkasai yra skirti apsaugoti nuo artilerijos. Patekus į tranšėją okupacinę pajėgą itin sunku išjudinti, nes nors ir gali būti aukų, iš užnugario galima atnešti pastiprinimą. Teritorija tarp apkasų, užimta konkuruojančių pajėgų, žinoma kaip „niekieno žemė“, gali būti naudojama kaip sustojimo vieta, skirta puolimams ir kovoms, nors kareiviai niekieno žemėje yra labai pažeidžiami atakų iš kitos pusės.
Apkasuose gyvenimas yra tik siaubingas. Pirmojo pasaulinio karo metu lavonai buvo leista gulėti sekliuose kapuose tranšėjų grindyse ir sienose, o tai prisidėjo prie stipraus kvapo ir ir taip stipraus neplautų kūnų bei perpildytų tualetų kvapo. Maisto atsargos, nors ir buvo prieinamos, paprastai nebuvo labai aukštos kokybės, o kareiviai paprastai buvo apaugę utėlėmis ir buvo linkę į rimtas infekcijas, kurios galėjo juos nužudyti dar net nepašavus iš pykčio. Sąlygos apkasuose taip pat buvo itin įtemptos – kariai buvo patekę į artilerijos užtvaras iš kitos pusės, o snaiperių kulkos, jei išdrįsdavo kišti galvą virš įtvirtinimų. Tai prisidėjo prie psichologinių problemų tarp apkasuose dislokuotų karių. Daugelis kariškių į psichologines problemas reagavo sušaudydamos karius, nurodydamos mirties bausmę už numanomus bailumo ar dezertyravimo veiksmus.
Kariniai veiksmai apkasuose gali būti atliekami įvairiais būdais. Vokiečių pajėgos Pirmajame pasauliniame kare žinojo, kad naudojo dujas, kad nužudytų arba paverstų nepajėgus konkuruojančius kareivius, prieš eidamos „per viršų“, kad galėtų šturmuoti ir užimti konkuruojančių pajėgų laikomus apkasus. Artilerija taip pat buvo naudojama bandant sutramdyti priešo pajėgas prieš pradedant puolimą, o abi pusės naudojo snaiperius ir mažas komandų komandas, kad išlaikytų nuolatinę įtampą ir baimę. Didžiąją laiko dalį varžovų pajėgos atsidūrė priešpriešoje – abi sėkmingai laikė savo apkasus, bet nejudėjo nė viena kryptimi.
Sėkmingai užėmę priešo apkasus kareiviai gali atsidurti šauksmingo atstumo nuo priešo pajėgų, kurios paprastai nenoriai pasileisdavo ir atsitraukdavo pakankamai toli saugumo sumetimais. Naujieji okupantai taip pat paveldėjo visus patogumus, kurie galėjo būti palikti, pradedant maisto atsargomis ir baigiant gramofonais su plokštelių atsargomis.
Apkasų karo brutalumas buvo įamžintas daugelyje filmų ir knygų, įskaitant karių, kurie iš tikrųjų jį ištvėrė, knygose. „Visa tyla Vakarų fronte“ ir „Gyvenimas kape“ – tai du romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą pavyzdžiai, kuriuos parašė apkasų karą išgyvenę veteranai.