Aplinkosaugos teisingumas išsivystė kaip atsakas į tyrimus, kuriuose nustatyta, kad neturtingose ir mažumų bendruomenėse gyvenantys žmonės susiduria su didesne taršos iš pavojingų atliekų rizika. Tai skatina įsitikinimą, kad visi žmonės nusipelno apsaugos nuo taršos, kuri neigiamai veikia sveikatą. Aplinkosaugos teisingumas draudžia diskriminaciją dėl socialinio ir ekonominio statuso, rasės ar etninės priklausomybės planuojant pramoninius įrenginius, kurie teršia orą, vandenį ar dirvožemį.
Ši politika grindžiama aplinkos rasizmo prielaida, nustatyta, kai tyrimais buvo įvertintas pavojus įvairiose bendruomenėse. Tyrimo metu buvo išmatuotas pavojingų atliekų aikštelių ir teršiančių pramonės objektų artumas neturtingoms ir mažumų bendruomenėms. Rezultatai skyrėsi dėl neproporcingos rizikos priežasties, tačiau atskleidė nelygybę, susijusią su šių pramonės šakų buvimo vieta.
Aplinkos teisingumo tyrimai parodė, kad neturtingos ir mažumų bendruomenės buvo veikiamos daugiau toksiškų teršalų ir susiduria su didesne rizika sveikatai dėl kenksmingo oro, vandens, pesticidų ir sunkiųjų metalų poveikio nei baltųjų bendruomenės. Tyrimas taip pat atskleidė nelygybę vyriausybės vykdyme valant pavojingas vietas šiuose regionuose. Šių bendruomenių nariai paprastai nedalyvavo išduodant leidimus leisti pramoninėms įmonėms.
Tyrimai rodo, kad žmonės, gyvenantys ekonomiškai depresinėse bendruomenėse, turi daugiau sveikatos problemų nei tie, kurie gyvena turtingesnėse vietovėse. Mažumos diagnozuojamos daugiau vėžio, diabeto, širdies veiklos sutrikimų, jos darbe yra labiau veikiamos pavojingų medžiagų. Menkai išsilavinusiems asmenims taip pat kyla didesnė sveikatos sutrikimų rizika.
JAV įstatymai, priimti 1994 m., reikalauja, kad visos federalinės agentūros parengtų planus, kaip įtraukti aplinkosaugos teisingumo politiką į vykdymo, politikos formavimo ir reguliavimo pastangas. Dėl teisės aktų buvo suformuota Nacionalinė aplinkosaugos teisingumo patariamoji taryba – komisija, kuri konsultuoja JAV aplinkos apsaugos agentūrą dėl neigiamo poveikio aplinkai, susijusio su tam tikrais objektais. Taryba siūlo, kada teršėjus reikėtų nubausti, ir padeda užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus, kurie kelia pavojų.
Šios taisyklės kyla iš 1964 m. Civilinių teisių įstatymo, pagal kurį draudžiama diskriminuoti dėl asmens tautinės kilmės, rasės ar spalvos, kai yra susijęs su federaliniu finansavimu. Įstatymas sprendžia nesąžiningus sprendimų padarinius, taip pat tiesioginę, tyčinę diskriminaciją. Civilinių teisių įstatymas draudžia politiką, kuri netyčia sukelia nelygybę.
Organizacijos, propaguojančios aplinkosaugos teisingumą, stengiasi užtikrinti saugias darbo vietas visiems žmonėms. Jie taip pat stebi vyriausybines agentūras dėl diskriminacinės politikos, kuri turi įtakos mažumoms ir vargšams. Šios grupės skatina piliečių dalyvavimą bendruomenėse, kuriose siūlomos pavojingų atliekų aikštelės ar pramoninės operacijos.