Aplinkosaugos vadybininkas yra asmuo, kuris rūpinasi tam tikru pasaulio regionu, kaip žmonės gali su juo tvariai bendrauti. Aplinkosaugos vadybininkas gali dirbti privačioje įmonėje, ne pelno organizacijoje ar valstybinėje įstaigoje, kad padėtų užtikrinti ilgalaikį gamtinės aplinkos ir jos išteklių išlikimą. Aplinkosaugos vadybininkas turi daug pareigų, įskaitant lėšų generavimą ir išmokėjimą, projekto tikslų kūrimą ir jų įgyvendinimą, personalo samdymą ir įvairių grupių bei organizacijų sąveiką.
Egzistuoja daugybė skirtingų aplinkosaugos vadybos standartų (AMS), kuriuos aplinkosaugos vadybininkas naudoja savo darbui atlikti. Labiausiai paplitęs yra ISO 14001 standartas, kuris yra išsamus standartas, skirtas įvertinti rizikos valdymą aplinkosaugos srityse. Kiti standartai yra orientuoti į ISO 14001 supaprastinimą, išlaikant svarbiausius jo elementus. Kai kurios populiarios alternatyvos yra „Natural Step“ standartas, „Natural Capital“ standartas, naudojamas Pasaulio banko, Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) standartai ir „Green Dragon EMS“.
Galima žiūrėti į aplinkos valdymą kaip sprendžiantį dvi pagrindines problemas, kurios nemažai sutampa. Pirmasis yra daugybė teisinių aplinkosaugos reikalavimų, būtinų verslui daugelyje išsivysčiusių šalių. Antroji – tai neteisinių aplinkosaugos problemų, kurios gali būti sprendžiamos dėl įvairių praktinių ar ideologinių priežasčių, grupė.
Aplinkos apsaugos priemonės, kurios buvo įdiegtos daugumoje išsivysčiusių šalių bent jau nuo septintojo dešimtmečio, yra gana didžiulės, todėl daugeliui įmonių gali būti sunku jas valdyti. Aplinkosaugos vadybininkas visapusiškai išmano įstatymus, susijusius su jo pramonės šaka, ir padeda įmonei išlaikyti vientisumą įstatymų akyse, kai ji imasi naujų pastangų. Šis asmuo taip pat stebi įstatymus, kai jie priimami, kad užtikrintų, jog įmonė ir toliau jų laikytųsi.
Kai kurios įmonės siekia aplinkos tvarumo, viršijančio joms nustatytus teisinius įsipareigojimus. Tai jie gali daryti siekdami sukurti teigiamą įvaizdį visuomenėje, gauti lėšų, kurias gali gauti tie, kurie atitinka tam tikrus aplinkosaugos kriterijus, ir dėl ideologinių priežasčių. Šiuo atveju aplinkosaugos vadybininkas gali padėti įmonei sumažinti išlaidas, tuo pačiu maksimaliai padidindamas, kiek jis gali padėti apsaugoti gamtos pasaulį.
Skirtingi vadovai gali dirbti įvairiais būdais ir įvairiais biomais. Vieni gali būti įpareigoti saugoti medienos išteklius, kiti – mineralinių išteklių apsaugą. Kai kurie gali rūpintis oro kokybe regione, o kiti gali žiūrėti į žuvininkystę ir stengtis užtikrinti, kad populiacija niekada nesumažėtų žemiau tam tikro lygio. Jie gali dirbti su korporacijomis, kurios išgauna išteklius, arba gali dirbti ne pelno organizacijoms, padedančioms kontroliuoti tas pačias korporacijas.
Tačiau galiausiai aplinkosaugos vadybininko darbas nėra apsaugoti gamtos pasaulį dėl jo paties, kaip gali būti kai kurių aplinkosaugininkų atveju. Atvirkščiai, šis asmuo yra įpareigotas sukurti tvarią sistemą, kurioje žmonės galėtų ir toliau mėgautis gamtos pasaulio suteiktais ištekliais, nesunaikindami išteklių bazės dėl netvarios praktikos. Šia prasme aplinkosaugos vadybininkas gali būti vertinamas kaip išteklių valdytojas, kuris savo misiją imasi visų pirma žmonijos labui, o nauda gamtos pasauliui yra teigiamas šalutinis poveikis.