Apmokėtas kapitalas yra terminas, vartojamas kalbant apie įvairių įmonių ir įmonių pasiūlymus, siekiant gauti tam tikros formos finansavimą savo kasdieninei veiklai arba konkretiems projektams, kuriais siekiama sukurti verslą. Ieškodama finansų, įmonė gali pasikliauti tam tikra akcinio kapitalo finansavimo forma, kuri iš esmės yra finansavimo forma, kai įmonė parduoda kai kurias savo akcijas išorės interesams, siekdama pritraukti pinigų viduje. Čia atsiranda apmokėto kapitalo sąvoka, nes akcijas išleidžianti įmonė tai naudoja kaip priemonę pritraukti kapitalą, reikalingą efektyviam jos funkcionavimui. Tai kapitalo dalis, kuri buvo išleista šiems išoriniams interesams ir už kurią buvo sumokėta, vadinama apmokėtu kapitalu.
Tai reiškia, kad bet kokios formos akcijos, dėl kurių buvo pasiūlyta, bet nebuvo parduota ar išleista, neįtraukiamos į apmokėto kapitalo skaičiavimus. Paprastai įmonėms yra paskirstomas nurodytas akcijų skaičius, kurias galima parduoti bet kuriam potencialiam investuotojui, ir jos nebeturės išleisti akcijų ir bus laikomos visiškai apmokėtomis pardavus visus turimus paskirstymus. Kai taip yra ir įmonei vis tiek reikia daugiau finansavimo, kad galėtų vykdyti bet kokius neįvykdytus ar naujus projektus, ji ieškos finansavimo iš kitų šaltinių arba sieks, kad toje vietoje atitinkama reguliavimo institucija leistų įmonei sukurti ir parduoti nurodytą akcijų skaičius pinigų surinkimui.
Apmokėto kapitalo finansinio susitarimo pranašumas įmonėms apima tai, kad tai yra visiškai viduje sukurtas fondas, kuris neįsiskolina įmonės. Atvirkščiai, šiuo būdu surinkti pinigai priklauso įmonei, nes investuotojai, perkantys tos bendrovės akcijas, pinigų neskolina turėdami tikslą, kad pinigai būtų grąžinti su palūkanomis. Tokie investuotojai perka akcijas tik siekdami, kad laikui bėgant uždirbtų dividendus. Kartais įmonės, nors ir gavusios leidimą parduoti tam tikrą akcijų skaičių, gali nuspręsti parduoti tik tiek procentų, kiek reikia reikiamoms lėšoms pasiekti, o likusias akcijas atima iš potencialių investuotojų. Tai ne tik suteikia įmonei daugiau svertų priimant sprendimus, bet ir leidžia įmonės vadovybei išlaikyti daugiau galios sprendžiant įmonės reikalus.