Apofazė pažodžiui reiškia „pasakyti ne“. Žodis turi daugybę literatūrinių kontekstų. Kalbant apie retorinius metodus, tai reiškia pastangas užsiminti apie idėją, asmenį ar objektą, tiesiogiai neminint šios sąvokos. Tai taip pat gali reikšti paaiškinimo metodą, kai asmuo ką nors apibūdina anuliuojančius teiginius. Kiti šios technikos panaudojimo būdai apima jos vietą kaip išvadų įrankį arba kaip priemonę konkrečiai idėjai pabrėžti.
Kai šis terminas iš pradžių atsirado, apofazė visų pirma apėmė aprašomąsias vietas, kuriose kažkam trūko tvirto ir tiesioginio apibrėžimo. Todėl kalbėtojas ar rašytojas neigiamai supriešintų aprašo objektą kitiems objektams. Pavyzdžiui, automobilis nebūtų apibūdinamas kaip motorizuotas, mobilus vežimas su keturiais ratais, greičiau jis gali būti apibūdintas kaip „nevaromas rankiniu būdu“, „nestatiškas“ ir „neturintis dviejų ratų“. Tam tikra prasme šis požiūris į apofazę primena kai kuriuos mįslių spėliojimus.
Šiuolaikiškesnis apofazės supratimas žiūri į požiūrį kaip į retorinį metodą, kuriuo siekiama pabrėžti. Toks požiūris tam tikra prasme yra ironiškas, nes kalbėtojo ar rašytojo ketinimas skiriasi nuo pažodinio teiginio. Politika yra įprasta tokio tipo apofazės naudojimo sritis, pavyzdžiui, kai politikas remiasi oponento balsavimo rezultatais arba asmeniniu gyvenimu, teigdamas, kad tema nebus kalbama: „Aš čia ne tam, kad kalbu apie tai, kad ponas Smithas balsavo. prieš šią politiką“. Bet koks teiginys, vedantis su išlygomis „Aš nedarysiu…“ arba „Negaliu…“ ar panašiomis frazėmis, greičiausiai yra apofazės atvejis, jei po jo tiesiogiai seka aliuzija į tariamai paneigtą temą. Šis tipas taip pat gali būti žinomas kaip paraleipsis.
Kitas apofazės supratimo kontekstas atsiranda tada, kai individas pasiekia pagrindinį dalyką arba prielaidą, atmesdamas kitus panašius dalykus ar prielaidas. Teologai kartais naudoja šį metodą, nurodydami dvasinę dievybę, atmesdami kitus dvasinius teiginius ir patvirtindami pačią dievybę bei ją supančią tikėjimo sistemą. Šis požiūris taip pat gali pasitarnauti kaip priemonė perteikti, kaip dievybės ar nagrinėjamos temos negalima tinkamai apibūdinti vien žodžiais.
Dar kitu požiūriu apofazė suprantama kaip logikos forma. Tokiu būdu vartojamas terminas yra konkrečiai išvadinio samprotavimo forma. Teiginiai, žinomi kaip silogizmai, yra vienas iš pagrindinių metodų, nes jie pateikia loginį minčių eigą su pradžia, viduriu ir baigiamąja dalimi. Pavyzdžiui, silogizmą gali sudaryti šie teiginiai: Visos žuvys gali plaukti; Upėtakis yra žuvis; Upėtakis gali plaukti. Apofazinė šio argumento versija paliktų vidurinį teiginį, paliekant jį kaip potekstę, o ne tiesioginį teiginį.