Religinio tikėjimo atsisakymas yra žinomas kaip apostazė. Šis terminas taip pat vartojamas apskritai kalbant apie pasitraukimą iš priežasties ar politinės partijos. Paprastai kažkas savęs neidentifikuoja kaip apostatą, nes šis terminas laikomas gana menkinančiu.
Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos termino, reiškiančio „paleisti savo postą“. Daugelyje religijų yra draudžiamas apostazė, kuri laikoma rimta nuodėme. Tas, kuris visiškai apleidžia Dievą, gali būti vadinamas ateistu ir apostatu, bet tas, kuris atsiverčia į kitą religiją, taip pat laikomas apostatu. Bet kuriuo atveju kai kurie religiniai tikėjimai mano, kad apostatai yra pasmerkti amžinoms kančioms, nes atsisako tikrojo tikėjimo.
Be numanomų pragaro bausmių, kurias kenčia apostazė, atsimetimas turi ir labai realių žemiškų pasekmių. Kalbant apie švelnesnę skalės dalį, apostato vaikai gali susidurti su atstūmimu ir sunkumais, jei bandys tęsti tikėjimą arba tuoktis savo bažnyčioje. Rimtesnėje spektro pusėje atsimetimas kai kuriose šalyse, ypač fundamentalistinėse islamo tautose, laikomas sunkiu nusikaltimu.
Tam, kad įvykdytų apostazę, kažkas turi viešai ir formaliai atmesti savo tikėjimą. Jei kas nors nusprendžia nustoti lankytis religinėse apeigose, melstis ar laikytis religinių praktikų, jis gali būti laikomas pasiklydusiu, bet nebūtinai apostatu. Apostatas formaliai išsižada, o tai reiškia nuolatinį tikėjimo pertrauką, ir šis pažeidimas negali būti ištaisytas.
Daugeliu atvejų žmonės, kurie lieka tikėjimo viduje, šį terminą vartoja menkai. Žmonės gali manyti, kad kažkas paliko tikėjimą dėl silpnumo arba dėl menkų priežasčių. Daugeliu atvejų bus bandoma pateikti atskalūno gyvenimo ir pasirinkimų pavyzdžius, kad kiti tikėjimo nariai nesektų jų pavyzdžiu. Tai ypač pasakytina apie kultus ir ekstremistines sektas, kurios nenori skatinti savo narių pasitraukimo.
Pasirinkimas atsižadėti gali būti labai sunkus, net jei negresia mirtis. Pasirinkimas viešai atskirti ir galbūt vėliau kritikuoti religiją nėra vertinamas lengvai. Apskritai, kas nors turi būti labai ištikimas, kad pirmiausia atsitrauktų, nes tik gili tikėjimo krizė gali paskatinti tokį veiksmą. Be to, žmogui, galvojančiam apie atsimetimą, gali būti sunku rasti gerą dvasinį patarėją, o tai gali labai atstumti.