Krikščioniškoje religijoje apreiškimas apibūdina tiesioginį Dievo ir žmonijos bendravimą, kad Jis atskleistų arba perduotų dvasines tiesas apie savo prigimtį. Apreiškimo teologija reiškia formalių doktrinų arba religinių nuomonių rinkinį, kuriuo bandoma apibrėžti apreiškimo prigimtį, prasmę ir apimtį. Taip pat bandoma atskirti apreiškimą nuo kitų religinių sąvokų, tokių kaip dieviškasis įkvėpimas ir dieviškoji pagalba. Didelė teologijos dalis yra gynyba ne tik nuo apreiškimo buvimo, bet ir nuo jo būtinybės, kad žmogus iš tikrųjų suprastų Dievo prigimtį.
Nors apreiškimo teologija įvairiose krikščionybės sektose gali skirtis, yra keletas pagrindinių bruožų, kuriais dalijasi kiekviena teologija. Tokia teologija paprastai pirmiausia nustato, kodėl apreiškimas kaip sąvoka yra įmanomas, ir apreiškimo prigimtį. Įrodžius šią galimybę, toliau parodoma, kodėl apreiškimas yra moraliai būtinas krikščionių tikėjimui. Įvairios teologijos, nustatydamos apreiškimo būtinumą, nustato apreiškimo kriterijus, kad atskirtų jį nuo kitų būdų, kuriais Dievas žmogui parodo savo aspektus. Tada paprastai skiriami krikščioniški apreiškimai, kuriuos Dievas reiškia krikščionių bažnyčiai kaip kūnui, ir privatūs apreiškimai, nukreipti į individualią sielą.
Apreiškimo teologijoje apreiškimo galimybė yra nepaneigiama, jei Dievas egzistuoja kaip asmeninis Dievas. Suteikęs žmogui galią mąstyti ir perteikti savo mintis kitiems žmonėms, Jis pats negalėjo susikalbėti su savo kūriniu. Apreiškimo esmė ta, kad tai yra tiesioginė Dievo kalba žmogui. Tiesos gali būti atskleistos antgamtinėmis priemonėmis, nes kitaip jos gali būti neprieinamos žmogaus protui. Jis gali bendrauti per mirtingąjį instrumentą, pavyzdžiui, pranašą.
Kaip įrodymą, kad būtinas tiesioginis bendravimas su Dievu, Apreiškimo teologija cituoja žmonijos istoriją ir dabartinę pasaulio būklę. Moraline prasme akivaizdu, kad žmonija negali suprasti pagrindinių prigimtinės teisės principų ar įgyti žinių, reikalingų teisingam gyvenimui be Dievo apreiškimų. Nors retas žmogus gali atrasti kai kurias esmines tiesas apie prigimtinį ir dvasinį dėsnį, apreiškimas yra būtinas, kad didžioji žmonijos dalis suprastų šias tiesas.
Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas tikras apreiškimas, įvairiose krikščionių sektose gali skirtis. Paprastai jis turėtų atitikti nusistovėjusią religinę doktriną ir protą bei prigimtinį įstatymą, prigimtinį teisingumo ir neteisingumo jausmą, kurį žmogui įskiepijo Dievas. Turi būti vidinis įsitikinimas, kad apreikštos doktrinos tiesa ir kad ji atspindi didžiausius žmogaus siekius. Jo nauda tiek viešajam, tiek privačiam gyvenimui turėtų būti akivaizdi.
Teologija skiriasi nuo krikščioniškų ir privačių apreiškimų. Krikščioniški apreiškimai yra Dievo pranešimai visos krikščionių bažnyčios, kaip kūno, labui. Tai yra apreiškimai, kuriuos Dievas paskelbė per savo Sūnų Jėzų Kristų ir per Kristaus apaštalus. Krikščionių tikėjimas taip pat pripažįsta, kad privatūs apreiškimai yra teikiami atskiroms Dievo palaimintoms sieloms. Šie apreiškimai priimami tol, kol juose nėra nieko, kas prieštarautų nusistovėjusiai doktrinai arba pakirstų kitų tikėjimą.