Apsimetinė chirurgija yra kažkas panašaus į placebo operaciją: pacientas anestezuojamas, chirurgas padaro kai kuriuos pjūvius, o tada pjūviai susiuvami ir pacientas atkuria sąmonę. Kadangi visi įrodymai rodo, kad pacientui tikrai buvo atlikta operacija, jis patikės, kad operacija buvo atlikta. Apsimetinė chirurgija naudojama kai kuriuose tyrimų tyrimuose, siekiant patikrinti chirurginių metodų veiksmingumą, nors praktika nėra be ginčų.
Keliuose klinikiniuose tyrimuose, įskaitant Alzheimerio liga sergančių pacientų tyrimą ir pacientų, turinčių kelio problemų, tyrimą, ši procedūra iš tikrųjų veikė geriau nei tikroji operacija, atsižvelgiant į paciento atsaką. Per ilgą stebėjimo laikotarpį pacientai, kuriems buvo atlikta fiktyvi operacija, nurodė, kad po operacijos jie patyrė teigiamų rezultatų, žymiai pagerėjo kūno funkcijos ir gyvenimo kokybė. Tai iškėlė įdomių klausimų apie pacientų lūkesčių vaidmenį chirurginiame gydyme ir apie tai, kaip ši procedūra turėtų būti naudojama.
Daugumoje klinikinių tyrimų, susijusių su vaistais, tiriamieji skirstomi į kelias grupes ir jiems skiriamos vartojamo vaisto dozės arba visiškai inertiškas placebas. Paprastai tokie tyrimai yra „dvigubai akli“, tai reiškia, kad vaistus vartojantys žmonės nežino, ar pacientai gauna tikrąjį vaistą, ar placebą. Ši priemonė skirta sumažinti lūkesčių įtaką tyrimo rezultatui, nes lūkesčiai aiškiai turi didelę įtaką gydymo veiksmingumui. Todėl, nagrinėdami tyrimo rezultatus, siekdami išsiaiškinti, ar vaistas veikia, ar ne, žmonės žiūri į placebo grupės žmonių reakciją, palyginti su tais, kurie vartoja vaistus.
Apsimetinė chirurgija siūloma panašiai. Pacientai, kai jie patenka į tyrimą, informuojami, kad jiems gali būti atlikta reali operacija arba placebo operacija, užtikrinant, kad tyrimo architektai gautų vadinamąjį „informuotą sutikimą“, o tada visi pacientai anestezuojami, kad susidarytų chirurginių sąlygų iliuzija. . Kai jie pabunda po „operacijos“, fiktyvios chirurgijos pacientams teikiama tokia pati priežiūra kaip ir įprastiems chirurginiams pacientams, dažniausiai slaugytojų ir kito pagalbinio personalo, kuris nežino, ar pacientams buvo atlikta operacija, ar placebas. Jei bandomas chirurginis gydymas yra tikrai veiksmingas, pacientai, kuriems buvo atlikta reali operacija, žymiai pagerės, o placebą vartojusiems pacientams pokyčių neturėtų būti, nepaisant jų įsitikinimo, kad jiems buvo atlikta operacija.
Ši praktika susiduria su kai kuriomis sudėtingomis etinėmis problemomis. Kai kurie etikos specialistai tam prieštarauja, teigdami, kad fiktyvi operacija, skirtingai nei vaistų placebas, iš tikrųjų nėra inertiška. Chirurgija kelia daug galimų pavojų, todėl žmonėms anestezija ir su ja susijusi rizika bei infekcijos rizika atrodo abejotina. Tačiau šių procedūrų sėkmė atliekant chirurginių metodų testavimą rodo, kad galbūt placebo operacijos turi vietą atidžiai stebimuose tyrimuose.