Apgaviko sindromas yra terminas, vartojamas apibūdinti nepasitikėjimą savimi, kai kurie pasiekę ir talentingi žmonės jaučia, nepaisant pagyrimų, paaukštinimo ar kitų pelnytų pripažinimų. Teigiama, kad tokiems asmenims trūksta gebėjimo internalizuoti savo pasiekimus. Taip pat žinomas kaip sukčiavimo sindromas, šis reiškinys nėra oficialiai pripažintas psichologiniu sutrikimu, taip pat nėra įtrauktas į ketvirtąjį Amerikos psichiatrijos asociacijos paskelbtą psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą. Nepaisant to, tai terminas, kurį 1978 m. sukūrė du klinikiniai psichologai, ir tebėra naudingas būdas apibūdinti tuos, kurie mano, kad nėra verti savo užtarnautų sėkmių.
Pauline Rose Clance ir Suzanne Imes 1978 m. moksliniame darbe priskiriamos frazės „apgaulės sindromas“ arba „apgaulės reiškinys“. Jie studijavo grupę labai sėkmingų moterų, įgijusių daktaro laipsnį arba kitaip pripažintų už akademinius ir profesinius pasiekimus.
Tyrėjai išsiaiškino, kad, nepaisant jų sėkmės ir kolegų pripažinimo, daugelis moterų nejautė jokio vidinio pasiekimo ir pasitenkinimo jausmo. Vietoj to, jie manė, kad jie iš tikrųjų nėra tokie protingi ar talentingi, kaip visi kiti manė esantys. Kitaip tariant, jie apibūdino save kaip apsišaukėlius, kurie naudojasi kvaila sėkme.
Šis pradinis tyrimas paskatino daugelį apsišaukėlių sindromą susieti su pasiekusiomis moterimis. Kadangi daugelis iš šių moterų pasirinktose srityse buvo mažuma, jų įsitikinimas, kad yra apsimetėlis, buvo siejamas su jų polinkiu jaustis taip, lyg joms nepriklausytų. Dėl to jie savo pasiekimus sietų su sėkme, klaida ar pervertintu savo talentu. Vėlesni tyrimai atskleidė, kad vyrai yra beveik taip pat linkę į apsišaukėlio sindromą kaip ir moterys, ir kad tokia patirtis ypač paplitusi tarp magistrantūros studentų.
Asmuo, jautrus apsišaukėlio sindromui, nesijaus didžiuotis ar patenkintas, kai bus apdovanotas už savo pasiekimus. Pasiūlius pelnytą paaukštinimą, toks asmuo gali jaustis taip, lyg būtų suklydęs, ir gali būti įsitikinęs, kad nesėkmė yra garantuota net prieš bandant. Užuot priėmęs sveikinimus iš kitų, šis asmuo gali atsakyti nesureikšmindamas savo gabumų, priskirdamas savo sėkmę sėkmei arba teigdamas, kad ji to tikrai nenusipelnė.
Tai, kas gali atrodyti kaip apsimestinis nuolankumas, iš tikrųjų yra nuoširdus nepasitikėjimas savimi ir nesugebėjimas pripažinti savo gabumų ir sugebėjimų. Asmuo, turintis apsimetėlio sindromą, mano, kad visi aplinkiniai klysta arba apsigauna. Toks asmuo netgi gali atsiprašyti už savo pasiekimus, siūlydamas pasiteisinimus, kurie sumažina jo sunkų darbą. Šie žmonės dažnai baiminasi, kad bus atskleisti kaip apsimetėliai ar sukčiai, kokiais jie save laiko.
Svarbus apsimetėlių sindromo aspektas yra tas, kad tokios savęs menkinančios mintys ir priskyrimas prie sėkmės ar klaidos yra visiškai be nuopelnų. Šį reiškinį patiriantis asmuo paprastai yra labai protingas, darbštus ir gerai gerbiamas savo srityje. Šis nesugebėjimas objektyviai įvertinti ar internalizuoti pasiekimų yra apsimetėlio sindromo požymis.
Ši būklė paprastai išryškėja po kelių individualios ar grupinės terapijos seansų. Dažnai tai yra gerai saugoma paslaptis, kuriai atskleisti reikia pasitikėjimo jausmo. Grupinė terapija gali būti ypač naudinga bandant atkreipti asmens dėmesį į nepasitikėjimo savimi nerealumą, nes teigiamų atsiliepimų neigimas dažnai tampa aiškus. Terapinis tikslas yra priversti asmenį atpažinti šį elgesio modelį ir pakeisti jį savęs patvirtinimu.