Apskaitos rizika – tai sąvoka, kad dėl valiutų kursų svyravimų įmonės finansines ataskaitas gali tekti perskaičiuoti. Ji taip pat žinoma kaip apskaitos rizika arba vertimo rizika. Ši frazė nurodo perskaičiavimo galimybę ir nebūtinai reiškia, kad poveikis bus nepalankus.
Apskaitos rizikos problema kyla tuomet, kai įmonei priklauso užsienio valiuta listinguojamas turtas. Paprasčiausiu atveju tai gali būti grynieji pinigai. Sudėtingesnėse situacijose tai gali būti visas dukterinės įmonės, įsikūrusios kitoje šalyje, turtas. Keičiantis valiutos kursui, pasikeis popierinė turto vertė įmonei, net jei pats turtas išliks nepakitęs.
Žinoma, visiškai įmanoma, kad pasikeitus valiutos kursui turtas taptų vertingesnis, o ne mažiau vertingas. Apskaitos rizika konkrečiai nereiškia popieriaus vertės praradimo rizikos. Vietoj to tai reiškia riziką platesne prasme, tai yra tikrumo stoka.
Apskaitos rizikos sąvoka taikoma tik esamam turtui. Ji nepadengia rizikos, kad valiutos kurso svyravimai gali turėti įtakos būsimam verslui. Pavyzdžiui, turistinių pramogų kompanija gali gerai apsilankyti užsienio šalyje ir užsisakyti turą kitiems metams. Gali pasirodyti, kad tuo tarpu valiutos kursas svyruoja nepalankiai ir net jei turas pritraukia tokią pat auditoriją kaip ir prieš metus, būtų buvę pelningiau surengti daugiau vietinių pasimatymų. Kadangi pajamos iš hipotetinių būsimų pardavimų paprastai nėra įtraukiamos į dabartines finansines ataskaitas, apskaitos rizika paprastai neapima šios situacijos.
Yra įvairių būdų, kaip spręsti apskaitos rizikos problemą. Kam teikiama pirmenybė, gali skirtis priklausomai nuo apskaitos papročių ir kultūros konkrečioje ekonomikoje. Kurie yra leistini, priklausys nuo nacionalinių apskaitos įstatymų.
Paprastai yra du pagrindiniai apskaitos rizikos atidėjinių sudarymo būdai. Vienas iš jų yra tiesiog įvertinti turtą naudojant faktinį valiutos keitimo kursą, galiojantį tada, kai turtas buvo taikomas, vadinamą istoriniu valiutos keitimo kursu. Kitas dalykas – jas vertinti taikant valiutos kursą nuo to momento, kai rengiamos sąskaitos.
Pirmojo metodo šalininkai teigia, kad jis parodo pagrindinę turto vertę ir kad dabartinio valiutos kurso naudojimas yra nesvarbus, kol turtas nebus konvertuojamas į vietinę valiutą. Pastarojo metodo šalininkai teigia, kad jis rodo tikroviškesnį vaizdą. Kai kuriais atvejais įmonė taikys mišrų metodą, nurodydama piniginį turtą, pvz., grynuosius pinigus ir vertybinius popierius, taikydama dabartinį valiutos keitimo kursą, o fizinį turtą, pvz., akcijas ir mašinas, naudodama istorinį valiutos kursą.