Arbitražas yra tada, kai paskiriamas sprendimus priimantis teismas, padedantis išspręsti ginčą. Arbitražo teismą gali sudaryti vienas asmuo arba asmenų grupė. Tribunolo nariai yra žinomi kaip arbitrai arba arbitrai. Arbitražo teisė nustato, kaip teisėtai vykdomas toks alternatyvus ginčų sprendimas – sprendimas, suformuotas už teismų sistemos ribų.
Yra skirtumas tarp savanoriško ir privalomo arbitražo. Savanoriškas arbitražas yra tada, kai abi šalys susitaria pasirinkti arbitrą ginčui išspręsti. Terminas privalomas gali būti klaidinantis. Arbitražo teisėje tokia praktika laikoma privaloma tik tada, kai šalys yra sudariusios išankstinį susitarimą naudoti arbitražą bet kokiems konfliktams išspręsti.
Taip pat yra dar vienas skirtumas tarp neprivalomos ir privalomos arbitražo teisės. Neįpareigojantis arbitražas yra labiau konsultacinė praktika. Arbitražo teismas padeda abiem šalims geriau suprasti savo pozicijas, pateikdamas savo nuomonę dėl jų reikalavimų pagrįstumo, tačiau jis nediktuoja bylos baigties, kaip tai atsitinka kai kuriose kitose alternatyvaus ginčų sprendimo formose, pavyzdžiui, tarpininkaujant. Mediacijoje trečioji šalis ne tik pateikia nuomonę, bet ir pateikia rekomendacijas, kaip ginčytinos šalys galėtų susitarti. Įpareigojančiame arbitraže dalyvaujančios šalys susitaria laikytis arbitražo teismo sprendimo, kuris arbitražo teisėje vadinamas ne sprendimu, o arbitražo sprendimu.
Kai priimamas arbitražo sprendimas, jis gali būti mokėjimo, įsakymo arba deklaracijos forma. Kai kuriose jurisdikcijose tribunolas gali turėti teisę priimti įsakymą, priversdamas šalį ką nors padaryti arba nuo ko nors susilaikyti arba ištaisyti sutartį ar kitą dokumentą. Arbitražo teisė ir arbitražo teismų galios mastas gali skirtis priklausomai nuo jurisdikcijos. Yra skirtumų tarp šalių ir daugelyje šalių tarp nacionalinės arbitražo teisės ir provincijos ar regiono arbitražo teisės.
Tarptautiniu lygiu yra keletas konvencijų dėl arbitražo sprendimų pripažinimo. Plačiausiai priimta yra Jungtinių Tautų konvencija, žinoma kaip 1958 m. Niujorko konvencija, kurią ratifikavo daugiau nei 140 šalių. Šios šalys sutiko arbitražo sprendimus, priimtus kitose pasirašiusiose šalyse, traktuoti taip, lyg tai būtų jų vidaus teismų sprendimai. Taigi tarptautinė arbitražo teisė gali padėti apeiti skirtingus teismų sistemų formalumus ir kartais būti lengviau vykdoma bei taikytina nei vienoje jurisdikcijoje priimti sprendimai.