Psichiatras Carlas Jungas, gimęs XIX amžiuje ir XX amžiuje turėjęs didžiulę įtaką dviejose psichologijos ir psichiatrijos srityse, tikėjo, kad metaforiniai įvaizdžiai, kuriuos jis vadino archetipais, pasireiškia visose kultūrose, turinčiose beveik tokias pačias reikšmes. Archetipinių simbolių, atspindinčių pačius pagrindinius žmogaus troškimus ir baimes, galima rasti žodiniuose pasakojimuose, rašytinėse pasakose ir vaizdiniuose meno kūriniuose. Nors šiuos simbolius gali atpažinti ir švęsti meno kūriniai, jie kyla iš žmogaus psichikos ir yra dažni svajonių lankytojai.
Kai jie identifikuojami, archetipiniais simboliais galima meniškai manipuliuoti. Jie išdygsta iš pasąmonės, todėl yra permirkę paslapties ir gilios prasmės jausmo. Archetipiniai įvaizdžiai ir simboliai gali prisidėti prie kultūrinės raiškos ir netgi įsiskverbti į ją, tačiau patys jie nėra kultūros artefaktai, nes jie yra prieš bet kokią konkrečią kultūros apraišką.
Tarp svarbiausių archetipinių simbolių yra motina, apgavikas ir atgimimas. Motinos atvaizdai randami ne tik motininėse figūrose, tokiose kaip Motina Marija ar Motina Teresė, bet ir Gajos arba Motinos Žemės idėjoje. Motinos archetipas yra gyvybės šaltinis ir kilmė, puoselėtoja, priėmimo ir meilės šaltinis.
Kita vertus, gudruolis daugelyje indėnų pasakojimų pasirodo kaip žaismingas, bet nedoras kojotas, personažas, kuris kvailina tuos, kurie negali prilygti jo greitam protui ir greitesniems veiksmams. Kita apgaulinga figūra – paties Šekspyro Pukas, kuris manipuliuoja meile ir neviltimi, siekdamas savanaudiško malonumo. Net pats velnias yra apgaviko apraiška.
Atgimimas yra Jungo archetipas, turintis daugybę simbolinių vaizdų. Krikščionys tai atpažins per Kristaus prisikėlimą, kai trečią dieną po nužudymo jis grįš iš numirusių. Tačiau atgimimas kaip pagrindinė metafora yra daug senesnė nei Jėzaus istorija. Ankstyvieji žmonės atpažino ir šlovino rato gyvybę ir mirtį bei pasėlių atgimimą, kurie iš naujo pasėjo ir metai iš metų sukūrė naują gyvybę. Iš tiesų, šiame archetipiniame simbolyje dalyvauja net moters gebėjimas atkurti save gaminant ir įsčiose apgyvendinant vaiką iki jo gimimo, simboliškai jos pačios atgimimo.
Universalios reikšmės, išreiškiamos archetipiniais simboliais, suprantamos už kalbos ribų, nors dažnai pasireiškia per rašytinį ar ištartą žodį. Kaukės dažnai yra nuostabiai simbolinės – nuo pažįstamų džiaugsmo ir liūdesio kaukių, kurias teatro pasaulis laiko savo metafora, iki primityvių kaukių, vaizduojančių dievus ir demonus. Archetipų universalumas matyti iš pabaisų, sparnuotų būtybių ir net motinų bei tėvų piešinių panašumo, nors šiuos piešinius kūrę vaikai gali būti kilę iš viso pasaulio kultūrų.