Astroteologija yra studijų sritis, kuri tiria žvaigždžių, saulės, mėnulio ir kitų „dangaus kūnų“ vaidmenį formuojant įvairias religines sistemas. Šioje srityje galima tyrinėti bet ką – nuo senovės mitologinių sistemų, kurias naudojo romėnai, graikai, egiptiečiai ir šumerai, iki modernesnių religijų ir įvairių tradicijų bei praktikų ištakų. Tačiau astroteologija gali iškelti daugybę nesutarimų, nes religijų bendrumai gali būti vertinami kaip įžeidimas šiuolaikinėms tikėjimo sistemoms. Tyrėjai taip pat gali bandyti nustatyti „pirmąją“ arba „tikrąją“ religinę sistemą, pagrįstą astronominiais kūnais, nors tai dažnai vertinama kaip ne tokia mokslinė pastanga.
Pagrindinis astroteologijos tikslas yra tyrinėti įvairias religines sampratas, susijusias su astronominiais objektais ir kaip jos paveikė religijas ir mitologines sistemas. Kai kurie iš pagrindinių šios srities tyrimų yra susiję su senovės mitologinėmis sistemomis, kurios dažnai priskirdavo dieviškąją kilmę arba tapatybę įvairiems dangaus objektams. Šiose sistemose mėnulis dažnai buvo apibūdinamas kaip moteriška figūra, o saulei dažnai buvo suteikiami vyriški bruožai. Įvairūs dievai ir deivės skirtingose sistemose buvo prijungti prie skirtingų astronominių kūnų, pavyzdžiui, šalia esančių planetų pavadinimų, ir per astroteologiją šias praktikas galima geriau suprasti.
Viena iš galimų astroteologijos kritikos sričių yra tada, kai stengiamasi užmegzti ryšius tarp religinių sistemų. Tai dažniausiai pasitaiko nekrikščioniškuose krikščionybės tyrimuose, pagrįstuose religinių sistemų panašumais ir praktika bei įsitikinimais, slypinčiais už daugelio krikščioniškų tradicijų. Daugelis krikščionių mano, kad tokie teiginiai yra įžeidžiantys, nes jie dažnai naudojami teigti, kad krikščionybė yra tikėjimo sistema be istorinio precedento ar fakto. Tačiau tokie argumentai galiausiai tampa beprasmiški be galutinių įrodymų nė vienai iš pusių, todėl astroteologijos tyrimai dažnai yra sutelkti į skirtingų religijų idėjų tyrinėjimą, o ne ginčijant šias idėjas ir įsitikinimus.
Kai kurie žmonės studijuoja astroteologiją, siekdami įtvirtinti ir praktikuoti „originalią“ arba „tikrąją“ religiją, o ne siekdami vien mokslinio pobūdžio. Tokios pastangos gali būti ne daugiau ar mažiau ydingos, nei bet kuris kitas bandymas suprasti mistiškumą ir dieviškumą, tačiau danguje matomi objektai naudojami kaip atspirties taškas religinėms praktikoms ir idėjoms kurti. Daugelis šių įsitikinimų taip pat remiasi praeities įsitikinimais ir praktika, kad sukurtų istorinį precedentą naujoms idėjoms ar religinėms sistemoms. Tai sukėlė konfliktą tarp kai kurių idėjų tam tikruose astroteologijos aspektuose ir kitų religinių sistemų; dauguma mokslinių išvadų yra skirtos tik švietimui ir intelektualiniam vystymuisi, o ne garbinimui.