Atgalinis sąnaudų apskaičiavimas yra strategija, kuri apima sąnaudų skaičiavimo proceso atidėjimą, kol bus baigta prekių ar paslaugų gamyba. Pasibaigus gamybos ciklui, išlaidos pritaikomos operacijai, todėl galima nustatyti su gaminių gamyba susijusias išlaidas ir atitinkamai nustatyti pardavimo kainą. Vienas iš šios strategijos privalumų yra tai, kad nereikia atidžiai sekti sąnaudų, kai jos atsiranda, todėl supaprastėja apskaitos procesas vykstant gamybos procesui. Nors šis metodas yra gana paprastas, detalių trūkumas kartais gali sukelti problemų vėliau.
Atbulinio nuleidimo sąnaudų sąvoka dažnai siejama su laiku arba JIT operacija. Taikant šį metodą, vienas iš tikslų yra išlaikyti kuo mažesnes žaliavų atsargas. Taigi, žaliavų užsakymai suplanuojami taip, kad prekės atkeliautų prieš pat gamybos pradžią. Iki to momento, kai gaunama sąskaita už medžiagas, prekės pagaminamos, apskaičiuojamos sąnaudos, o produkcija parduodama tokia kaina, kuri padengia išlaidas. Visi atitinkami įrašai įmonės apskaitos knygose atliekami tuo metu, taip išlaikant apskaitos subalansuotą ir faktinę informaciją, tačiau nereikia kartoti įrašų viso gamybos proceso metu.
Vienas iš atbulinių sąnaudų skaičiavimo trūkumų yra tai, kad strategija nėra plačiai laikoma atitinkančia visuotinai priimtus apskaitos principus. Taip yra todėl, kad gamybos metu atsargos gali būti neįvertintos, nes faktinės neseniai gautų atsargų sąnaudos nepateikiamos, kol gamyba nebaigta. Tokia padėtis kartais sudaroma taip, kad būtų galima nurodyti standartinę žaliavų kainą, kai jos perkamos. Taip pat yra tam tikrų prieštaravimų, kad pagamintos prekės nepripažįstamos iki pardavimo vietos, o ne apskaitomos gatavų prekių inventoriuje, kaip tai daroma naudojant kitus apskaitos metodus.
Nors grįžtamasis sąnaudų apskaičiavimas veikia gerai taikant inventorizacijos metodą „laiku“, detalumo trūkumas kartais gali sukelti problemų atliekant įmonės finansinių įrašų auditą. Tai gali sukelti situacijas, kai reikia naudoti esamus dokumentus, kad būtų galima atkurti gamybos procese dalyvaujančių įvykių grandinę, o ne tiesiog sekti įvykių seką, užfiksuotą apskaitos įrašuose. Dėl šios priežasties, naudojant grįžtamąjį sąnaudų skaičiavimą, gali būti atlikta daugiau darbo, nei būtų reikėję taikant tradicinį apskaitos metodą.