Kalbant apie kompiuterius, atminties adresas yra skaitinė reikšmė, nurodanti vieną duomenų laikmenos elementą. Kompiuterio atminties vieta gali būti kompiuterio laisvosios kreipties atmintyje (RAM), standžiajame diske arba failų sistemoje arba net laikinajame saugojimo įrenginyje, kuris naudojamas kaip virtualioji atmintis, kai nepakanka sistemos atminties. . Atminties vietos dydis priklauso nuo kompiuterio sistemos ar įrenginio architektūros, bet paprastai svyruoja nuo 8 bitų baitų iki 64 bitų sveikojo skaičiaus. Atminčiai pasiekti ir valdyti naudojami įvairūs metodai, daugelis iš jų naudoja aparatinę įrangą, vadinamą atminties valdymo bloku (MMU), o kiti visiškai priklauso nuo programinės įrangos. Visose sistemose yra ribojamas maksimalus pasiekiamas atminties adresas, kuris paprastai yra didžiausias didžiausio sveikojo skaičiaus tipo, galimo sistemoje, dydis.
Labiausiai paplitęs atminties adreso tipas nurodo vietą kompiuterio sistemos RAM atmintyje, kuri suteikia greitą prieigą prie dinamiškai besikeičiančių duomenų. Tikroji kompiuterio atmintyje saugoma informacija gali svyruoti nuo neapdorotų duomenų, tokių kaip skaičiai ar tekstiniai dokumentai, kurie yra keičiami arba peržiūrimi, iki tikrojo programos kodo, saugomo konkrečiuose atminties adresuose, kai jis vykdomas. Kai programa baigiama vykdyti, naudojama atminties adreso informacija tampa negaliojanti, nes RAM atlaisvinama kitai programai.
Technologijoms tobulėjant, terminas „atminties adresas“ pasikeitė ir nuo 2011 m. ne visada reiškia tikrąjį fizinį adresą. Vietoj to jis gali reikšti vietą, kurią gali nustatyti kompiuterio ar įrenginio MMU. Tai reiškia, kad MMU suteikia tam tikrą abstrakcijos lygį tarp programuotojo ir programos, o ne leidžia operacinei sistemai ar kitai aparatūrai valdyti atminties judėjimą ir paskirstymą, kaip jai atrodo tinkama. Tarpinis atminties adreso vertimas reiškia, kad programuotojui nereikia mokytis naujos atminties schemos ar keisti šaltinio kodo, skirto įvairių tipų kompiuterių architektūroms.
Daugelyje kompiuterių ir operacinių sistemų atminties adresas ne visada gali reikšti duomenis ar kodą atmintyje. Yra schemų, kuriose adresas gali reikšti išorinio įrenginio, pvz., monitoriaus, įvesties arba išvesties tašką arba virtualų įrenginį, pvz., lizdą. Tokiais atvejais informacija, esanti konkrečiu adresu, iš tikrųjų perduodama į aparatinę įrangą, kurią ji atstovauja. Tai gali būti neįtikėtinai efektyvus būdas pasiekti įrenginį, pvz., spausdintuvą, bet taip pat gali sukelti rimtų pažeidžiamumų ir painiavos derinant programą.