Nors labiausiai paplitęs kompiuterio atminties tipas yra laisvosios kreipties atmintis (RAM), yra daug kitų atminties tipų, kuriuos galima naudoti kompiuteryje. Tai apima talpyklą, „flash“ atmintį ir failų saugyklą. Atminties architektūra reiškia įvairių tipų atminties derinį, siekiant subalansuoti kompiuterio našumą, nepakenkiant saugyklos patikimumui arba nepažeidžiant kompiuterio išlaidų. Apskritai skirtingų tipų atmintis veikia hierarchijoje, pradedant nuo greitos ir brangios iki lėtesnės ir pigesnės. Atminties architektūra užtikrina, kad kompiuteryje būtų derinama visų tipų atmintis, kad kompiuterio aparatinė įranga būtų kiek įmanoma subalansuota ir ekonomiškesnė.
Atmintis skiriasi ne tik pagal kainą ir greitį, bet ir dėl pastovumo. Standartinė kompiuterio RAM yra dinamiška atminties forma, o tai reiškia, kad ji išsaugo informaciją tik tol, kol kompiuteris yra įjungtas. Tai yra akivaizdi problema, kai reikia saugoti informaciją kompiuteryje po maitinimo įjungimo ir išjungimo ciklo, nes be patvaresnės atminties, dingus maitinimui, visa kompiuterio informacija būtų prarasta. Failų saugojimo atmintis kompiuteryje – labiausiai paplitęs pavyzdys yra kietasis diskas – yra gana lėtas, bet stabilus būdas išsaugoti informaciją kompiuteryje po išjungimo.
Procesoriaus registrai ir talpyklos atmintis paprastai yra greičiausi ir brangiausi. Šių tipų atmintį radus fiziniame procesoriaus luste, šių tipų atminties perdavimo laikas ir delsa yra labai maži. Tai reiškia, kad informacija akimirksniu gali patekti į ir iš šių tipų atminties, todėl jose gali būti veiksmingai saugoma informacija ir kintamieji, kai procesorius aktyviai sprendžia konkrečią problemą.
RAM yra kito lygio, pigesnė ir lėtesnė nei procesoriaus registrai ir talpyklos atmintis. Jis prijungtas prie procesoriaus per priekinę šoninę magistralę, o tai reiškia, kad delsa didėja, o greitis sumažėja, palyginti su registro ir talpyklos atmintimi. Sąnaudos taip pat labai sumažėja, todėl RAM tampa ekonomiškiausia dinaminės atminties forma atminties architektūroje.
Galiausiai, virtualioji atmintis ir failų saugojimo vietos paprastai laikomos standžiajame diske. Virtualioji atmintis yra standžiojo disko dalis, kurią kompiuterio operacinė sistema traktuoja kaip RAM. Šimtus ir šimtus gigabaitų standžiojo disko saugyklos vietos galima įsigyti už tiek pat, kiek už XNUMX–XNUMX gigabaitus RAM, todėl tai yra geriausia nuolatinė didelės talpos atminties vieta kompiuterio atminties architektūroje.