Sėdimasis streikas – tai procesas, kurio metu darbuotojai, siekdami išspręsti darbo ginčus, elgiasi kaip pilietinis nepaklusnumas. Paprastai ši protesto forma apima organizuotą grupę, bandančią pareikšti pareiškimą apie darbo problemas per fizinį neveikimą darbo vietoje. Sėdimo streiko sąvoka dažniausiai naudojama norint perimti objekto, pavyzdžiui, gamyklos, kurioje dirba darbininkai, kontrolę. Tai neleidžia darbdaviams pritraukti darbuotojų, kurie pakeistų streikuojančius darbuotojus, o tai įprasta sprendžiant streikus. Protesto taktika, vykdoma per sėdimąjį streiką, atsveria šašų darbuotojų įtaką ir dažniausiai priverčia įstaigą uždaryti, taip atkreipiant didesnį dėmesį į darbo ginčus tiek vizualiai, tiek ekonominiu požiūriu.
Iki sėdimojo streiko koncepcijos darbo klausimai paprastai buvo sprendžiami taikant procesą, kai darbuotojai išeidavo iš darbo, o vadovybė arba samdydavo šašus, arba bandydavo priversti darbuotojus grįžti atgal, kartais smurtu. Iki 1800-ųjų pabaigos šis metodas buvo sutiktas ribotai. Išaušus XX a. ir visoje JAV bei Europoje iškilus profesinėms sąjungoms, šis metodas buvo priimtas kaip tinkamiausias būdas spręsti kolektyvinių darbuotojų grupių skundus. Per pirmuosius kelis šimtmečio dešimtmečius gamyklų ir kitų darbo vietų perėmimo koncepciją labai skatino Pasaulio pramonės darbuotojai – tarptautinė sąjunga, atstovaujanti daugeliui skirtingų pramonės šakų.
Bene garsiausias istorijoje sėdimasis streikas buvo surengtas 1936 ir 1937 m. Jungtinių automobilių darbininkų (UAW) Flinte, Mičigano valstijoje. Profesinė sąjunga, įkurta „General Motors“ (GM) gamyklose mieste, kuri yra pagrindinė daugelio bendrovės automobilių konstrukcijų štampų gamintoja, siekdama sustiprinti savo galią per sėdimąjį streiką. Per 40 dienų darbuotojai užėmė gamyklas ir susidūrė su policijos bei Nacionalinės gvardijos pasipriešinimu. Teismo įsakymai ir įvairūs Mičigano gubernatoriaus tarpininkaujantys susitikimai lėmė susitarimą tarp GM ir UAW. Sėdimasis streikas padėjo įtvirtinti profesinę sąjungą kaip teisėtą jėgą visoje šalyje ir suteikė darbuotojams geresnes sąlygas dirbti.
XX amžiaus vidurio Jungtinių Valstijų teismų sistemos sprendimai galiausiai padarė tokius streikus neteisėtus, ty dėl to, kad darbuotojai iš esmės areštavo kitų turtą. Tačiau kitos tautos, ypač Prancūzija, tęsė šią praktiką. Sėkmingai susikūrus profesinėms sąjungoms, ši koncepcija vėliau buvo priimta visuotinių protestuotojų kaip pageidaujama pilietinio nepaklusnumo forma. Šeštajame ir aštuntajame dešimtmečiuose protesto grupės dažnai rengdavo sėdimuosius streikus, kad jų reikalavimai būtų išgirsti.