Atsitiktingumas yra sąvoka, kuri taikoma įvairiose meno, teologijos ir etikos disciplinose. Visais būdais atsitiktinumas suvokiamas kaip suteikiantis erdvės netikėtumams ir žmonėms dalyvauti įvykiuose, kurie, atrodo, nepatenka į įprastas supratimo ribas. Iš esmės atsitiktinumas reiškia mąstymo procesą, kuris rodo, kad ne kiekvienas įvykis ar idėja yra tiesioginės priežasties rezultatas. Tai reiškia, kad įvykiai gali vykti atsitiktinai arba tiesiog atsitiktinai.
Tam tikra prasme atsitiktinumas šiek tiek panašus į tichizmo filosofiją. Tichizme pokyčiai – arba ruxi – suprantami kaip natūrali kūrybos dalis ir yra vienas iš būdų, kaip gamtos dėsniai prisitaiko ir vystosi, kad apimtų žinomo pasaulio įvairovę. Tačiau Charleso Sanderso Peirce’o išaiškintas tichizmas paprastai rodo tam tikrą atsitiktinumo funkciją visatoje. Esant atsitiktinumui, pokyčių funkcija yra labiau atsitiktinė ir gali nebūti natūralaus evoliucijos proceso dalis.
Metafizika linkusi vertinti atsitiktinumą kaip alternatyvą idėjai, kad viskas vyksta dėl priežasties. Religiniu ar teologiniu požiūriu atsitiktinumas remiasi samprata, kad ne viskas vyksta tobuloje Dievybės valioje. Dažnai mintis, kad Jėzus neketino būti nukryžiuotas, o toks įvykių posūkis jį nustebino, pateikiama kaip krikščioniškojo atsitiktinumo pavyzdys. Etikoje nelaimingas atsitikimas naudojamas paaiškinti psichikos pokyčius, sukeliančius veiksmus, kurie, atrodo, neturi ryšio su ankstesne psichologine būsena.
Iš esmės atsitiktinumu siekiama suvokti tikrovę, kad veiksmai, įvykiai ir idėjos įvyksta, neatrodo, kad jie vystytųsi dėl kažkokio anksčiau pastebėto ar pripažinto veiksnio. Atsitraukdama nuo priežastinio ryšio ir pripažindama, kad įvykiai kartais gali įvykti ir įvyksta tik iš atsitiktinumo, ši koncepcija bando suteikti tokio tipo atsitiktinių įvykių pavadinimą.