Chlorokvinas yra vaistas nuo maliarijos. Gydytojai dažniausiai maliarijos parazitu užsikrėtusius žmones gali išgydyti įvairiais vaistais, taip pat ir šiuo, tačiau kartais parazitas yra atsparus tam tikram vaistui. Atsparumo chlorokvinui atveju atrodo, kad parazitas išsivystė tokiu būdu, kuris neleidžia vaistui patekti į parazito ląstelę. Atsparumas chlorokvinui yra svarbus maliarijos kontrolei tose pasaulio vietose, kuriose ši liga egzistuoja.
Keturios skirtingos parazitų rūšys sukelia maliariją. Tai Plasmodium falciparum, P. vivax, P. malariae ir P. ovale. Trys iš šių rūšių sukelia gyvybei nepavojingą ligą, tačiau P.falciparum gali nužudyti užsikrėtusius žmones. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijos „Bayer“ kompanijos mokslininkas Hansas Andersagas nustatė, kad chlorokvinas yra potencialiai naudinga cheminė medžiaga. 1930 m. juo tapo maliarijos gydymas. Todėl chlorokvinas buvo naudojamas dešimtmečius.
Tokio tipo vaistai visada skirti vienam ar daugiau specifinių parazito savybių. Atrodo, kad chlorokvino taikiniai yra parazito genetinė medžiaga ir tam tikrų produktų saugojimas bei detoksikacija. Atlikus visus šiuos veiksmus kartu, vaistas sugeba nužudyti parazitą.
Tačiau, kad veiktų su parazitu, chlorokvinas turi patekti į Plasmodium ląstelę. Kiekviena atskira parazito ląstelė turi ląstelės struktūrą, o viena iš ląstelės ypatybių yra maisto vakuolė, uždaros zonos, kuriose suyra maistas, kurį ląstelė praryja. Būtent į šias maisto vakuoles susirenka chlorokvino molekulės ir pasireiškia vaisto poveikis. Mokslininkai mano, kad vaistas neleidžia ląstelei surinkti toksiškų maisto atliekų ir padaryti juos nekenksmingus. Tada ląstelė miršta nuo viduje esančių toksiškų molekulių.
Maliarija sergantys pacientai daugelį metų vartojo chlorokviną ir kitus vaistus nuo maliarijos. Parazitas, kuris iš pradžių buvo jautrus vaistui, sukėlė atsparumą chlorokvinui, reaguodamas į jo poveikį. Atsparumas yra genetinės kilmės ir atsiranda dėl tam tikrų parazitų, kurių genetinė medžiaga buvo skirtinga, išgyvenusią gydymą chlorokvinu. Šios naujos parazitų versijos tapo vyraujančia rūšimi tose srityse, kuriose gydymas chlorokvinu sunaikino visas jautrias plazmodijas. Pavojinga maliarijos forma Plasmodium falciparum yra atspari vaistui daugelyje sričių, o P. vivax taip pat gali būti atspari.
Vienas iš chlorokvino atsparumo paaiškinimų yra tas, kad parazito genai sukūrė naujas transporterių molekulių versijas. Šios transporterių molekulės padeda perkelti medžiagas, tokias kaip vaistai, per membranas. Viena teorija apie atsparumą chlorokvinui yra ta, kad naujos transporterių versijos sugeba išsiųsti chlorokvino molekules atgal iš vakuolės, kad sumažintų galimą žalą parazitui. Tačiau tiksliai nežinoma, kaip Plasmodium atsispiria vaisto poveikiui.