Atsparumas varfarinui atsiranda, kai pacientams reikia neįprastai didelių vaisto dozių, kad būtų pasiektas norimas terapinis tarptautinis normalizuoto santykio (INR) rodmuo. Daugumai šį vaistą vartojančių asmenų šios būklės nepasireiškia ir po gydymo pradžios jiems bus reguliariai matuojamas INR kiekis kraujyje. Vaisto nevartojimas taip, kaip nurodyta, dažnai įvardijamas kaip atsparumas varfarinui, nors tai yra netikslu. Kitais atvejais ši būklė teisėtai atsiranda dėl dietų, kuriose yra labai daug vitamino K, vaistų, kurie mažina varfarino veiksmingumą, arba dėl vaisto malabsorbcijos. Keletas tyrimų taip pat nustatė geną, kuris, sutrikęs, trukdo šio vaisto nuo krešėjimo veikimui.
Nors varfarino dozės tarp asmenų labai skiriasi, daugumai pacientų nustatytas kiekis pateks į numatomą diapazoną. Paprastai tai yra mažiau nei 10–15 miligramų (mg) per dieną, o daugeliui pacientų reikia daug mažiau, kad pasiektų terapinį INR. Kartais atsparumas apibrėžiamas kaip norint pasiekti norimą INR per parą reikia vartoti daugiau nei 20 mg vaisto. Be to, terminas gali būti apibrėžiamas laisviau kaip poreikis vartoti dozes, kurios gerokai viršija įprastą pacientų diapazoną.
Dauguma gydytojų mano, kad dažniausia atsparumo varfarinui priežastis yra psichologinis ar socialinis pasipriešinimas. Kitaip tariant, tai yra nesugebėjimas vartoti vaistų, kaip nurodyta. Kai nesilaikoma vaisto vartojimo instrukcijų, tikėtina, kad INR nepasiekia terapinio diapazono ir dozė paprastai padidinama. Tai kelia pavojų, jei pacientas staiga tampa tinkamas gydymui po didelio vaisto kiekio padidinimo, nes jis gali pradėti vartoti daug daugiau varfarino, nei saugu.
Tikrą pasipriešinimą lemia kiti veiksniai. Pavyzdžiui, vaistas slopina vitaminą K, kad sumažintų kraujo krešėjimą, tačiau žmonės gali pagrįstai ir nuosekliai vartoti maisto produktų, tokių kaip žalios lapinės daržovės, kuriuose jo yra. Jei dietą sudaro tik didžiuliai vitamino K maisto produktai, varfarinas gali neveikti tinkamai. Ekstremalios dietos, tokios kaip visų špinatų dieta, greičiausiai kelia šį pavojų.
Be to, daugelis vaistų mažina varfarino stiprumą ir veiksmingumą. Svarbu pastebėti, kad daugelis žmonių, kuriems reikalingas šis vaistas nuo krešėjimo, gali turėti daug kitų receptų dėl susijusių ligų. Gali būti sudėtinga rasti vaistų derinį, kuris nesukelia atsparumo varfarinui.
Kitos reakcijos, turinčios įtakos paciento atsparumui varfarinui, pasireiškia virškinimo trakte arba yra pagrįstos konkretaus geno klaidomis. Jei tokios būklės kaip kolitas trukdo absorbcijai, pacientui gali prireikti labai didelių varfarino dozių, kad pasiektų gydomąjį INR. Be to, tyrimais nustatyta, kad vitamino K epoksido reduktazės multiproteinų komplekso (VKOR) genai gali sukelti atsparumą, todėl sunku arba neįmanoma tinkamai sumažinti vitamino K kiekį.
Atsparumas varfarinui yra problema, nes gali pailgėti laikas, per kurį pacientai pasiekia mediciniškai rekomenduojamą INR, o tai sumažina kraujo krešulių susidarymo tikimybę. Be to, ne visada saugu vartoti didelius vaisto kiekius. Vienas iš problemos sprendimų yra skirti varfariną su kitu antikoaguliantu, pavyzdžiui, aspirinu. Tai gali panaikinti poreikį skirti labai dideles varfarino dozes ir sumažinti pavojų, kad INR neviršys terapinės vertės.