Atvira rinka yra rinkos situacijos rūšis, kurioje yra plačiai paplitusi prieiga prie įvairių dalyvių. Šia prasme rinka labai panaši į laisvosios rinkos situaciją, nes yra labai mažai kliūčių, trukdančių aktyviai dalyvauti įvairiems vartotojams ir tiekėjams. Tokio tipo rinka nėra ribojama tokiais kriterijais, kaip teisiniai ar finansiniai reikalavimai, kuriuos dalyviai turi atitikti, kad jiems būtų leista pirkti ir parduoti rinkoje. Nors šiandieninėje pasaulinėje rinkoje labai sunku pasiekti tikrai atviros rinkos situaciją, šis terminas dažnai vartojamas apibūdinti bet kurią rinką, kurioje nėra kliūčių, tokių kaip tarifai ar mokesčiai, kurie laikomi pernelyg dideliais.
Norint nustatyti, ar atvira rinka iš tikrųjų yra prieinama, paprastai reikia įvertinti trijų pagrindinių kriterijų įtaką tai rinkai. Svarbus yra vyriausybinių taisyklių, nustatančių tarifus ar mokesčius, pobūdis ir apimtis, nes ribojančios apmokestinimo ribos padeda nustatyti, kas gali dalyvauti rinkoje. Konkurencija rinkoje yra skiriamasis bruožas, o rinkos, kuriose konkurencija yra aktyvi ir skatinama, laikomos atviresnėmis nei rinkos, kuriose dominuoja kelios įmonės. Trečias veiksnys yra susijęs su kultūrinių veiksnių, tokių kaip religija, įtaka, kuri gali arba skatinti atviresnę rinką, arba neleisti įsitraukti į subjektus, nesusijusius su dominuojančia kultūra.
Atviros rinkos idėja yra leisti visapusiškai dalyvauti bet kuriam subjektui, kuris nori dalyvauti pirkimo ir pardavimo procese. Šio požiūrio šalininkai teigia, kad toks atvirumo laipsnis yra naudingas ekonomikai, nes vartotojai ir pirkėjai dalyvauja bet kokiu lygiu, kurį leidžia jų finansiniai ištekliai. Teoriškai tai reiškia, kad kiekvienas gali laisvai dalyvauti ir gauti naudos iš to dalyvavimo, o tai galiausiai pagerina visų rinkoje veikiančių šalių gyvenimo lygį.
Atviros rinkos kritikai linkę pirmenybę teikti apribojimams, kurie neleidžia rinkai tapti nestabiliam. Šiuo atveju vyriausybių įsikišimas, nustatant standartus ir reglamentus, kurie valdo rinką bei įvedant įvairius mokesčius ir tarifus, kuriuos reikia mokėti už konkrečius pirkimus ir pardavimus, yra laikomas priemone padidinti tikimybę, kad tokie įvykiai, kurie paskatino trečiojo dešimtmečio pasaulinė ekonominė depresija nepasikartoja. Ši strategija, kartais vadinama protekcionizmu, neprieštarauja konkurencijai rinkoje ar bet kurio, turinčio pakankamai išteklių, dalyvavimui, tačiau mano, kad apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti visų suinteresuotųjų asmenų interesus.