Aukštoji vokiečių kalba yra vokiečių kalbos atmaina, kuria kalbama centrinėje ir pietų Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Taip pat kalbama ir kitose Europos šalyse, įskaitant Lenkiją, Italiją, Prancūziją ir Belgiją. „Aukštas“ reiškia ne kokį nors suvokiamą pranašumą, nors daugelis mano, kad taip yra, o veikiau Vokietijos vietovių, kuriose tai yra, žemės aukštį. Ji prieštarauja žemutinių vokiečių ar žemsaksų standartinei vokiečių kalbai, kuria kalbama šiaurinėje šalies dalyje ir Nyderlanduose.
Šis vokiečių kalbos tipas nėra tarmė, o atmaina, turinti daugybę skirtingų savo tarmių. Standartizuota vokiečių kalbos forma, naudojama literatūroje ir formaliose situacijose visoje Vokietijoje ir Austrijoje, vadinama Hochdeutsch – pažodžiui „aukštoji vokiečių kalba“ – yra vienas dialektas. Anglų kalba šis terminas nėra tinkamai vartojamas šiai standartizuotai vokiečių kalbai pavadinti, nes jis apima daug platesnę kalbėjimo stilių grupę.
Įvairius dialektus galima suskirstyti į dvi grupes: centrinę vokiečių kalbą, kuria kalbama centrinėje Vokietijoje, taip pat Liuksemburge, Belgijoje ir kai kuriose Prancūzijos bei Šveicarijos dalyse; ir aukštutinė vokiečių kalba, vartojama Pietų Vokietijoje, Austrijoje ir Italijos vietovėse. Standartinė vokiečių kalba yra kilusi iš centrinės vokiečių kalbos dialekto. Kiti dialektai apima Pensilvanijos olandų kalbas JAV ir kai kuriuos šveicarų vokiečių ar šveicarų kalbos dialektus. Jidiš kalba, kuria kalbėjo viso pasaulio žydai aškenaziai, išsivystė iš praeities aukštosios vokiečių kalbos dialekto.
Nepaisant pavadinimo, net standartinė vokiečių kalba apima daugybę gramatikos ir kalbėjimo stilių. Kalbant apie rašymą, tai tarp regionų paprastai yra vienoda, tačiau tarimas ir žodynas dažnai labai skiriasi, o gramatiniai skirtumai tarp regionų nėra neįprasti. Standartinę vokiečių kalbą geriausia laikyti rašomąja kalba, nes taip ji išsivystė. Regioniniams skirtumams dažnai įtakos turi kiti toje vietovėje vartojami aukštųjų vokiečių dialektai.