Paprasčiau tariant, autobiografija yra žmogaus gyvenimo istorija, kurią parašė tas asmuo. Be to, daugelis žmonių mano, kad apie savo gyvenimą reikia rašyti, tačiau jiems trūksta rašymo talento, kad galėtų vienam įgyvendinti šį projektą. Dėl šios priežasties daugelis knygų yra parašytos kartu su kitu, o ne subjektu, arba jos pasakojamos rašytojui. Kartu parašytos arba bendradarbiaujančios autobiografijos gali prasidėti fraze „kaip liepta“.
Nesvarbu, ar subjektas yra asmuo, kuris iš tikrųjų rašo savo istorijos žodžius, dauguma autobiografijų yra pasakojamos pirmojo asmens požiūriu. Tai skiriasi nuo biografijos, kuri aiškiai pripažįstama, kad ją parašė ne subjektas, o kitas asmuo. Dėl to autobiografas paprastai žengia ne tik į datas ir faktus, suasmenindamas istoriją, o ne tiesiog atpasakodamas savo gyvenimo įvykius.
Subjektyvesnis knygos stilius žinomas kaip memuarai. Užuot pateikę faktus apie visą gyvenimą, memuarai gali papasakoti tik apie ribotą subjekto gyvenimo laiko tarpą ir dažniausiai daugiau dėmesio bus skiriama asmens prisiminimams, jausmams ir išgyvenimams. Tai ne įvykiais ar faktais pagrįstos istorijos, o veikiau mąstymas ar subjekto vidinių emocijų išraiška. Atsiminimuose istoriniai faktai taip pat gali būti derinami su autobiografo prisiminimais. Šis konkretus atsiminimų tipas dažnai vadinamas liudininkų pasakojimu – terminas, apimantis, pavyzdžiui, vergų pasakojimus ir Holokausto atsiminimus.
Verti dėmesio memuarų stiliaus autobiografijų pavyzdžiai yra Šv. Augustino ir Jeano Jacques’o Rousseau. Kai kuriais atvejais atsiminimus rašo politiniai veikėjai, norėdami pateikti asmeninį pasakojimą apie kokį nors istorijos įvykį, kuriame jie dalyvavo. Toks politinės figūros, naudojančios memuarų žanrą, pavyzdys galėtų būti Adolpho Hilterio „Mein Kampf“. Politinių veikėjų rašomi memuarai dažnai yra skirti išgarsėti arba pateisinti veiksmus.
Tikėtina, kad šias knygas rašys ir įžymybės bei sporto veikėjai, nes jų gyvenimas yra viešumoje ir dažnai sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo. Jos dažnai vadinamos ad hoc autobiografijomis ir paprastai yra skirtos žinomumui išgauti ir (arba) išnaudoti. Šio tipo knygas, nors ir parašyta pirmuoju asmeniu, dažniausiai rašo vaiduoklis.
Kita forma – išgalvota-autobiografija, pasakojimas, parašytas išgalvoto veikėjo požiūriu. Kitaip tariant, autorius, rašydamas savo biografiją, prisiima išgalvoto veikėjo balsą. Pati istorija fiktyvi, bet parašyta taip, tarsi tai būtų nutikę veikėjui.