Autoreguliacija yra biologinis terminas, naudojamas apibūdinti procesus, per kuriuos kai kurios biologinės sistemos gali reguliuoti save. Autoreguliaciją aiškiausiai iliustruoja kraujo ir deguonies pasiskirstymas daugelio skirtingų gyvūnų kūnuose. Dėl išorinių sąlygų ir dirgiklių pokyčių kraujotaką reguliuojančios sistemos sutelkia kraujo, taigi ir deguonies, srautą ten, kur jo labiausiai reikia. Prireikus kraujagyslės gali susitraukti arba išsiplėsti, o širdies susitraukimų dažnis gali padidėti arba sumažėti iki vidutinio kraujospūdžio visame kūne. Tai ypač svarbu smegenyse, kur kraujospūdis turi išlikti santykinai nedideliame diapazone, kad būtų išvengta žalos.
Norint visiškai suprasti autoreguliacijos svarbą, pirmiausia reikia suprasti homeostazės sąvoką. Homeostazė, taikoma biologinėms sistemoms, yra natūrali, stabili pusiausvyra, kurioje sistema gali išlaikyti stabilų reguliavimą nepaisant išorinių sąlygų. Tokie procesai kaip maistinių medžiagų suvartojimas, energijos susidarymas ir baltymų susidarymas bei pasiskirstymas prisideda prie homeostazės. Laukiniai energijos suvartojimo, maistinių medžiagų pasiskirstymo ar net temperatūros reguliavimo pokyčiai gali padaryti didelę žalą organizmui, todėl būtini reguliavimo mechanizmai, užtikrinantys reikiamą pusiausvyrą. Autoreguliacija yra vienas iš tokių mechanizmų, per kurį tam tikros biologinės sistemos gali reguliuoti save.
Autoreguliacija smegenyse, vadinama smegenų autoreguliacija, yra labai svarbi dėl smegenų svarbos ir trapios prigimties. Tam, kad jis veiktų, reikalingas pastovus ir nuolatinis deguonies srautas, o net trumpi didelių skirtumų laikotarpiai gali būti gana žalingi. Konkretus šio reguliavimo tikslas yra išlaikyti nekintamą kraujo tekėjimą į smegenis net tada, kai kraujospūdis svyruoja. Tokie veiksniai kaip pasipriešinimas, srautas ir slėgis yra svarbūs veiksniai, lemiantys kraujo tėkmės greitį smegenyse. Pasikeitus vienam, kiti paprastai gali prisitaikyti, kad kompensuotų pokyčius, nereikalaujant išorinių veiksnių, tokių kaip hormonai ar nerviniai signalai.
Smegenys nėra vienintelis organas, kuriame yra autoreguliacijos mechanizmai. Širdis ir inkstai taip pat gali reguliuoti be cheminių ar nervinių trigerių. Konkretūs autoreguliacijos mechanizmai paprastai yra gana panašūs ir paprastai yra glaudžiai susiję su kraujospūdžiu, srautu ir pasipriešinimu. Šios autoreguliacijos sistemos yra labai svarbios, jei ne absoliučiai būtinos, jautriuose organuose, kuriems reikia palaikyti tikslų, nuolatinį kraujo tekėjimą, kad būtų išvengta žalos. Pats organas gali reguliuoti, remdamasis tiesioginiais veiksniais, nepriklausydamas nuo cheminių ar elektrinių tarpinių produktų, kuriuos gali netinkamai nukreipti kiti organizme vykstantys procesai.