Azotemija reiškia neįprastai didelį azoto atliekų kiekį kraujyje. Paprastai inkstai filtruoja kraują ir pašalina atliekas šlapimo pavidalu. Azotemijos atveju inkstai nepajėgia pakankamai pašalinti iš kraujo šlapalo, kreatinino ir kitų azoto turinčių junginių. Asmuo, sergantis šia liga, be gydymo gali patirti nuovargį, sumišimą, aukštą kraujospūdį ir galimą inkstų nepakankamumą. Skubi pagalba dažnai reikalinga norint nustatyti ir pašalinti pagrindinę priežastį, kad būtų išvengta rimtų sveikatos komplikacijų.
Gydytojai skirsto azotemiją į tris bendras kategorijas, atsižvelgdami į tai, kur pirmiausia atsiranda problemų. Prerenalinė azotemija reiškia komplikaciją, dėl kurios sumažėja kraujo tekėjimas į inkstus, pvz., aterosklerozė. Intrarenalinė azotemija iš esmės yra inkstų nepakankamumas; problema slypi pačiuose inkstuose. Postrenalinė azotemija yra šlapimo nutekėjimo obstrukcijos rezultatas, kai atliekos palieka inkstus. Visi trys tipai gali sukelti pavojingą karbamido azoto (BUN) ir kitų junginių, kurie paprastai išsiskiria su šlapimu, padidėjimą kraujyje.
Asmuo, sergantis bet kuria iš trijų azotemijos tipų, gali nukentėti nuo greito širdies susitraukimų dažnio ir padidėjusio kraujospūdžio. Jis arba ji gali būti sumišęs, pavargęs, apsvaigęs ir patirti sumažėjusį šlapimo išsiskyrimą. Be to, oda gali blyški, o sąnariai gali uždegti ir patinti. Kai kurie žmonės jaučia didelį pilvo ir apatinės nugaros dalies skausmą ir jautrumą. Būklės pradžia dažnai būna ūmi, o tai reiškia, kad simptomai atsiranda staiga, nors kai kurie atvejai palaipsniui pablogėja per kelias savaites ar mėnesius.
Asmuo, manantis, kad turi azotemijos simptomų, turėtų kuo greičiau apsilankyti pas gydytoją arba vykti į greitosios pagalbos skyrių. Gydytojas gali atlikti išsamų fizinį patikrinimą, paklausti paciento apie simptomus ir paimti kraujo bei šlapimo mėginius laboratorinei analizei. Laboratorijos specialistai gali patvirtinti diagnozę nustatydami aukštą BUN kiekį kraujyje ir žemą azoto kiekį šlapime. Papildomi diagnostiniai vaizdo tyrimai, tokie kaip sonogramos, gali padėti gydytojui tiksliai nustatyti pagrindinę inkstų problemų priežastį.
Siekiant sumažinti dehidratacijos riziką, pacientai dažnai paguldomi į ligoninę ir jiems leidžiami skysčiai į veną. Jei nustatoma, kad problema yra intrarenalinė, gali būti naudojamas dializės aparatas, kuris laikinai perima kraujo filtravimo procesą, kol įvertinami inkstų sutrikimai. Daugelis pacientų, turinčių priešinksčių ir postrenalinių problemų, gali pasveikti vartodami vaistus, reguliuojančius kraujospūdį, atverdami susitraukusias kraujagysles ir mažindami uždegimą. Gali prireikti operacijos, jei inkstai visiškai išsijungia arba užsikimšimas nepašalinamas vaistais.