Azoto oksidas yra cheminis junginys, kurį natūraliai gamina žmonės ir gyvūnai. Tai vienos iš paprasčiausių sudėtinių dujų, kurių sudėtyje yra tik vienas azotas (N) ir vienas deguonis (O), todėl cheminė formulė yra NO. Bespalvės dujos taip pat randamos ore ir gaunamos iš iškastinio kuro bei automobilių išmetamųjų teršalų ir tampa teršalais. 1992 m. azoto oksidas buvo pavadintas „Metų molekule“, nes tyrimai apie dujas padėjo tobulėti tokiose srityse kaip imunologija, neuromokslai ir fiziologija.
Dėl azoto oksido atradimo daug nuopelnų tenka Josephui Priestly, anglų teologui ir dvasininkui, kurio susidomėjimas mokslais taip pat paskatino jį atrasti deguonį. Kai atrado 1772 m., Priestly cheminį junginį pavadino „azoto oru“ ir priskyrė jį nuodingoms dujoms, esančioms ore. Praėjo daugiau nei du šimtmečiai, 1987 m., kai buvo nustatyta, kad dujos natūraliai yra žmogaus organizme ir jas gamina.
Viena iš svarbiausių azoto oksido funkcijų organizme yra perduoti „pranešimus“ arba signalus tarp ląstelių, kad būtų atlikti tam tikri procesai. NO yra ypač svarbus reguliuojant ir prireikus tiekiant kraujotaką tam tikrose kūno vietose. Pavyzdžiui, kai atidengtoms žmogaus rankoms reikia kraujo, kad jos būtų šiltos, kraujagyslės duos signalą NE, o šis perduos pranešimą raumenims. Savo ruožtu raumenys atsipalaiduos, todėl kraujagyslės išsiplės ir leis daugiau kraujo. NO taip pat padeda organizmui sumažinti kraujotaką, kai jis jaučiasi ramus.
Kultūristai pasinaudojo ypatingu azoto oksido gebėjimu padidinti kraujotaką nevartodami JOKIŲ papildų, tariamai aprūpindami raumenis daugiau kraujo ir padidindami juos. Deja, per didelis NO kiekis tampa laisvaisiais radikalais, kurie gali sunaikinti ląsteles ir padaryti organizmui daugiau žalos nei naudos. Tyrimai parodė, kad NO gali sukelti šalutinį poveikį, pavyzdžiui, viduriavimą, pykinimą ir stiprų silpnumą. Sunkesniais atvejais taip pat gali pasireikšti aritmija arba nereguliarus širdies plakimas.
Vidutiniškai ir nustatytais kiekiais azoto oksidas yra naudingas pacientams, sergantiems hipertenzija, ir padeda išvengti arterijų užsikimšimo. 1989 m. taip pat buvo įrodyta, kad ląstelės, vadinamos makrofagais, naudoja junginį tam tikroms bakterijoms ir piktybinėms kūno ląstelėms sunaikinti. Azoto oksidas taip pat buvo naudojamas tiems, kurie patiria erekcijos sutrikimų.