Azuki pupelės, kurios taip pat kartais vadinamos „adzuki pupelėmis“ arba „aduki pupelėmis“, yra ankštinis augalas, augantis ant vynmedžio. Tai ypač paplitusi Azijoje. Pupelės yra raudonos spalvos ir gana mažos, maždaug penktadalio colio ilgio (apie penkis milimetrus). Pupelės kartais būna juodos, pilkos, baltos ir margos spalvos, tačiau dažniausiai auginamos raudonos spalvos.
Šios pupelės Azijoje auginamos daugiau nei šimtmetį. Manoma, kad pupelės buvo auginamos Korėjoje ir Kinijoje iki 1000 m. pr. Kr., o prijaukintos Himalajuose. Po auginimo Korėjoje ir žemyninėje Kinijoje pupelės buvo išvežtos į Japoniją, kur jos taip pat buvo auginamos. Azuki pupelės yra ypač populiarios Japonijoje, kur jos nusileidžia tik sojai. Tiesą sakant, pupelės pavadinimas kilęs iš Japonijos.
Azuki pupelės dažniausiai naudojamos saldžiuose patiekaluose. Jis dažniausiai naudojamas kaip saldžių kepinių įdaras ir dažnai naudojamas šerbeto ir ledų receptuose. Jis taip pat kartais maišomas su tirštikliu, pvz., agaru-agaru, kad būtų sukurtas želė primenantis desertas, kuris patiekiamas mažais kubeliais. Jis dažnai tiesiog vadinamas „raudonomis pupelėmis“. Pavyzdžiui, bandelė, pagaminta su saldžiu azuki įdaru, būtų tiesiog vadinama „raudonųjų pupelių bandele“. Lygiai taip pat ledinis desertas, pagamintas iš azuki pupelių, būtų vadinamas „raudonųjų pupelių ledais“.
Azuki pupelių galima įsigyti žalių, džiovintų arba kaip pastą. Raudonųjų pupelių pasta gaminama sutrinant pupeles ir verdant jas su saldikliu, pavyzdžiui, cukrumi ar medumi. Priklausomai nuo pastos paskirties, ji gali būti grubiai sutrinta, kad išliktų kai kurių pupelių tekstūra. Kitais atvejais pupeles galima sutrinti, kad pasta būtų lygi. Azuki pupelių pasta arba „raudonųjų pupelių pasta“ dažniausiai naudojama Japonijos, Korėjos ir Kinijos konditerijos virėjų.
Kaip ir dauguma ankštinių augalų, azuki pupelės yra geras tirpių skaidulų šaltinis. Tai taip pat geras baltymų, geležies ir sudėtingų angliavandenių šaltinis. Deja, kulinarijoje pupelės dažnai derinamos su dideliu kiekiu rafinuoto cukraus, kuris nėra beveik toks sveikas. Tačiau dėl kulinarinio naudojimo gaunami sotūs, saldūs ir skanūs desertai bei pyragaičiai.