Baimės sąlygojimas yra klasikinio sąlygojimo tipas, kai žmonės ir gyvūnai išmoksta bijoti tam tikrų objektų ar situacijų. Jis grindžiamas paprasta koncepcija, kad jei organizmui nekenksmingas dirgiklis pateikiamas kartu su neigiamu, jis pats išmoks bijoti nekenksmingo dirgiklio. Mokslininkai daugelį metų tyrinėjo tokio tipo kondicionavimą ir gyvūnams, ir žmonėms, nors labiausiai įsiminė 1920 m. Johno Hopkinso universitete atliktas eksperimentas.
Psichologas Johnas B. Watsonas kartu su savo padėjėja, tapusia žmona, Rosalie Rayner, atliko prieštaringai vertinamą baimės sąlygojimo eksperimentą, kuris tapo žinomas kaip Mažojo Alberto eksperimentas. Albertas B. buvo devynių mėnesių kūdikis, kai Watsonas pradėjo šį tyrimą. Pirmą kartą berniukui buvo padovanota balta laboratorinė žiurkė, kuri, regis, rodė smalsumą ir net malonumą. Tačiau jam ištiesus ranką, kad jį paliestų, už nugaros plaktuku buvo smogta į plieninį strypą, dėl kurio kilo didelis triukšmas. Šis garsus triukšmas kartojosi kiekvieną kartą, kai Albertas bandė pasiekti žiurkę.
Neigiamą dirgiklį generuojant kartu su žiurkėmis, Mažasis Albertas bijojo baltųjų žiurkių. Atrodė, kad tai taip pat privertė jį bijoti panašių objektų, tokių kaip baltas triušis, kailiniai, šuo ir Kalėdų Senelio kaukė. Sėdėdamas lygiai tame pačiame kambaryje, be neigiamo stimulo, berniukas, atrodo, nebijojo skirtingų objektų. Jis toliau žaidė ir mėgavosi blokais. Šis baimės sąlygojimo eksperimentas, nors ir atrodė žiaurus, padėjo mokslininkams suprasti, kaip veikia baimės sąlygojimas.
Pirma, organizmui pateikiamas nekenksmingas dirgiklis, šiuo atveju balta laboratorinė žiurkė. Toliau šis nekenksmingas daiktas suporuojamas su neigiamu dirgikliu, šiuo atveju – dideliu triukšmu. Pakartotinai suporuodamas šiuos du dirgiklius, organizmas susiejo nekenksmingą objektą su kažkuo bauginančiu. Dėl to organizmas jaučia tam tikrą baimę, kai tik pamato nekenksmingą objektą.
Tai gali paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės bijo iš pažiūros nekenksmingų dalykų. Žmogus, kuris bijo šunų, yra geras pavyzdys. Dažnai yra didelė tikimybė, kad tą asmenį įkando ar užpuolė šuo, kai jis buvo jaunesnis. Dėl to jis buvo priverstas jų bijoti net suaugus.
Baimės išnykimas yra vienas iš galimų būdų sumažinti baimės sąlygojimo padarinius. Šis išnykimo tipas rodo, kad organizmas nebebijo tam tikro objekto, kai jį patiria ir nieko blogo neatsitiks. Pavyzdžiui, žmogui, kuris bijo šunų, bus parodytas šuo, o jo baimės nebus sustiprintos, vadinasi, šuo bus ne agresyvus, o draugiškas. Kuo daugiau kartų jis susidurs su draugišku šunimi, jo baimė šunims apskritai mažės.