Bakterinis endokarditas, dažniau vadinamas infekciniu endokarditu, yra širdies vožtuvų arba širdies kamerų gleivinės infekcija. Jis atsiranda, kai bakterijos iš burnos, odos, viršutinių kvėpavimo takų, žarnyno ar šlapimo takų patenka į kraują ir prisitvirtina prie širdies. Žmonėms, sergantiems širdies ligomis, dažniausiai kyla didžiausia rizika susirgti infekcijomis, nes jų širdies gleivinė būna šiurkštesnė, todėl bakterijoms lengviau prilimpa. Negydomas bakterinis endokarditas gali sukelti nuolatinį širdies pažeidimą arba mirtį.
Dėl tam tikrų procedūrų, tokių kaip dantų valymas arba virškinimo trakto ar šlapimo takų procedūros, tose vietose aptinkamos bakterijos gali trumpam patekti į kraują. Žmonėms, sergantiems širdies ligomis, pvz., įgimtomis širdies ydomis, dirbtinėmis širdimis ar pažeistais širdies vožtuvais, bakterijos gali sukelti infekciją, nes organizmas gamina įvairias ląsteles, kad ištaisytų širdies pažeidimus. Bakterijos gali įstrigti po papildomomis ląstelėmis ir sudaryti užkrėstų audinių gumulėlius, vadinamus augmenija. Augmenija gali keliauti per visą kraujotaką ir užkimšti kraujagysles arba išplisti infekciją į kitas kūno dalis, tokias kaip inkstai, smegenys ar plaučiai.
Intraveninių narkotikų vartotojai taip pat rizikuoja susirgti bakteriniu endokarditu. Naudojant nešvarias adatas, bakterijos gali patekti tiesiai į kraują. Narkotikų vartotojai taip pat turi didesnę riziką užsikrėsti žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), o tai padidina tikimybę, kad infekcija nereaguos į gydymą.
Bakterinio endokardito simptomai yra panašūs į gripo, todėl kai kuriems žmonėms gali trukdyti gydytis. Vienas iš labiausiai paplitusių infekcijos simptomų yra karščiavimas, kuris trunka ilgiau nei tris dienas. Infekcija taip pat gali sukelti didelį nuovargį, apetito praradimą ir nuovargį. Sunkesniais atvejais taip pat gali atsirasti sąnarių skausmas, ryškiai raudonas odos bėrimas, negyjančios žaizdos, kraujingas ar pakitusi šlapimo spalva.
Gydytojai paprastai diagnozuoja infekciją atlikdami kraujo pasėlį. Kraujo mėginiai derinami su tirpalais, dėl kurių matomos bet kokios bakterijos. Taip pat gali būti atliktas širdies ultragarsas, vadinamas echokardiograma, siekiant patikrinti, ar nėra infekcijos požymių.
Dėl infekcijos gali kilti rimtų komplikacijų, tokių kaip nereguliarus širdies plakimas, kraujo krešuliai, smegenų infekcija, insultas ir širdies nepakankamumas; tačiau, laiku pranešus gydytojams, bakterinis endokarditas paprastai yra išgydomas. Infekuotam asmeniui paprastai į veną suleidžiamos antibiotikų dozės maždaug nuo keturių iki šešių savaičių, siekiant kovoti su bakterijomis. Chirurgija taip pat gali būti atliekama, jei infekcija sukėlė papildomą širdies vožtuvų ar gleivinės pažeidimą.
Yra keletas būdų, kaip išvengti bakterinio endokardito. Žmonėms, sergantiems širdies ligomis, gali būti patariama vartoti antibiotikų prieš atliekant dantų ar kitas medicinines procedūras, siekiant kovoti su bakterijomis prieš joms plintant. Burnos higiena ir tinkama įpjovimų ar žaizdų priežiūra taip pat gali sumažinti bakterinio endokardito riziką.