Bangalo palmė, klasifikuojama moksliniu pavadinimu Archontophoenix cunninghamiana, yra aukšta ir liekna amžinai žaliuojanti palmė su plunksnos formos žaliais lapais. Taip pat žinomas kaip karališkoji palmė arba piccabeen palmė, ji priklauso Arecaceae šeimai, palmių šeimai. Jis dažnai painiojamas su A. alexandrae arba aleksandro palmėmis, tačiau yra daug tvirtesnis. Kasmet užaugantis vidutiniškai nuo 1 iki 3 pėdų (0.3–0.9 m), auginamas jis gali pasiekti daugiau nei 66 pėdų (20 m) aukštį, o laukinėje gamtoje – apie 82 pėdas (25 m).
Maždaug 1 pėdos (0.3 m) skersmens jo plonas kamienas yra lygus ir žieduotas su pastebimais lapų randais. Lapkočių apačioje susidaro ryškus nuo žalios iki rudos spalvos vainikas, nuo kurio išsiskleidžia lapai. Dideli ir plunksniški lapai yra žalios spalvos, o apatinėje pusėje gali būti rudų žvynų. Šie lapai gali užaugti iki 10 pėdų (3 m) ilgio ir 5 pėdų (1.5 m) pločio. Bangalo palmė išaugina levandų žiedus, kurie žydi birželio mėnesį, o vėliau virsta žaliais vaisiais, kurie subrendę tampa raudoni.
Bangalo palmių, kilusių iš šiaurinių ir centrinių rytinių Australijos regionų, gausu, ypač vietovėse nuo Naujojo Pietų Velso iki Jorko pusiasalio. Natūraliai atsiranda atogrąžų miškuose arba drėgnose kalnų vietose. Ši palmė teikia pirmenybę vėsiam arba švelniam klimatui, kai dienos ir nakties temperatūra nesikeičia. Jis yra atsparus ir gali atlaikyti užšalimo temperatūrą iki maždaug 25 ºF (-4 ºC).
Ši palmė dauginama sėklomis, kurias reikia pasėti kuo greičiau, nes jos blogai laikosi. Sėklas ar sodinukus geriausia sodinti į žvyrą arba akmenuotą dirvą, kuri yra nuolat drėgna ir turi gerą drenažą. Kalbant apie vietą, jis gyvens tiek saulėje, tiek daliniame pavėsyje. Šią palmę galima auginti patalpose kaip naminį ar oranžerijos augalą, jei tik turi gerą šviesos šaltinį. Sodinant lauke, jis turi būti nuo vėjo apsaugotoje vietoje, nes gali išplėšti lapus.
Be Australijos, bangalo palmė taip pat yra populiari komercinė kraštovaizdžio palmė kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Kalifornijos valstijoje JAV. Nors jis dažnai pageidaujamas kaip dekoratyvinis sodo pavyzdys, jį galima lengvai natūralizuoti, kenkiant vietiniams augalams. Pavyzdžiui, keliuose Brazilijos regionuose ji gerai įsitvirtino laukinėje gamtoje, suformuodama tankius gumulėlius, išskiriančius vietinę augmeniją.