Kryžminis banko pardavimas – tai strategija, leidžianti įstaigai savo klientams pasiūlyti platesnį bankinių paslaugų ir produktų spektrą. Bendra idėja yra tokia, kad jei klientas ateina į banką dėl vienos paslaugos, dėl tų jau egzistuojančių santykių atsiranda galimybė ateityje tenkinti ir kitus poreikius. Kai bankų kryžminis pardavimas yra geriausias, dėl užmegztų santykių su esamais klientais bankas turi dėti mažiau pastangų, kad parduotų šias papildomas paslaugas. Klientams naudinga, nes jie gali gauti tai, ko jiems reikia iš partnerio, kurį jau pažįsta ir kuriuo pasitiki.
Vienas iš tipiškiausių bankų kryžminio pardavimo pavyzdžių yra kliento, turinčio čekį arba taupomąją sąskaitą, sprendimas kreiptis į banką dėl kitos pageidaujamos finansinės paslaugos. Pavyzdžiui, klientas gali kreiptis į banką dėl paskolos automobiliui, užuot naudojęs platintojo finansavimą naujam automobiliui įsigyti. Geriausiomis aplinkybėmis bankas gali prisitaikyti prie kliento ir pasiūlyti palūkanų normą, kuri yra aukštesnė už prekiautojo finansavimą. Klientas gauna naudos iš finansavimo už mažesnę asmeninę kainą, o bankas gauna naudos iš to kliento papildomo verslo.
Kitos finansinės paslaugos taip pat gali būti gautos dėl bankų kryžminio pardavimo. Klientai gali kreiptis į banką pagalbos steigdami taupomąsias sąskaitas vaikams, steigdami patikos sąskaitas ar net užsitikrindami per banko globą siūlomą kreditinę kortelę. Papildomos paslaugos, tokios kaip elektroniniai lėšų pervedimai, akredityvai ir daugybė kitų galimybių, taip pat dažnai teikiamos klientams, kurie jau turi ryšių su banku. Kiekviename scenarijuje veiklos pagrindas yra jau egzistuojantys teigiami santykiai tarp kliento ir banko bei abiejų šalių noras plėsti tų santykių apimtį.
Kryžminis banko pardavimas turi būti vykdomas laikantis visų prekybos ir pardavimo taisyklių, taikomų jurisdikcijai, kurioje bankas gyvena. Šių taisyklių laikymasis yra naudingas ir klientui, ir bankui, nes kiekvienos šalies teisės ir pareigos yra aiškiai apibrėžtos, o geriausi abiejų šalių interesai saugomi tomis taisyklėmis. Praktiškai tai reiškia, kad bankai negali naudoti pardavimo taktikos, kad paskatintų vartotojų naudotis paslaugomis, kurios neatitinka jų dabartinės finansinės padėties, o bankai neprivalo teikti tam tikrų paslaugų klientams, keliantiems nepriimtiną riziką.