Bareljefas yra skulptūros forma, kurioje išraižytas vientisas medžiagos gabalas, kad objektai išsikištų iš fono, tarsi būtų įstrigę akmenyje, metale, medyje ar kitose naudojamose medžiagose. Ši drožybos technika yra gana sena ir buvo atskirai naudojama daugelyje kultūrų nuo Mezoamerikos iki Indijos. Daugybę labai gražių bareljefų pavyzdžių galima pamatyti muziejuose, taip pat in situ įvairiose archeologinėse vietose.
Išskirtinė bareljefo savybė yra ta, kad jis nėra laisvai stovintis. Taip pat galite išgirsti šią meno formą vadinamą „žemu reljefu“, nurodant, kad objektai neišsikiša labai toli nuo fono. Tais atvejais, kai objektai išsikiša labiau, bareljefas žinomas kaip „didelis reljefas“. Skulptūra gali būti pagaminta drožiant medį, kalant ar liejant metalą ir liejant tokias medžiagas kaip keramika. Jis taip pat gali būti pagamintas iš akmens, įskaitant brangiuosius ir pusbrangius brangakmenius.
Tipiškame bareljefe objektai išsiskiria iš fono. Kai ši norma pakeičiama, tai vadinama įdubusiu reljefu – reljefo tipu, kai figūros sukuriamos fone išraižytais šešėliais, o fonas atrodo pakeltas arba projektuojamas. Nuskendęs reljefas gali būti gana gražus ir gana patvarus, nes smulkios detalės išsaugomos įdubusiame akmenyje, o ne projektuojamos į erdvę.
Ši skulptūros forma dažnai buvo naudojama kaip architektūrinis akcentas. Bareljefinės plokštės gali būti tvirtinamos prie konstrukcijos arba integruotos į jos konstrukcines atramas, atsižvelgiant į norus ir architektūrines tendencijas. Daugelyje pasaulio šventyklų yra religinės svarbos bareljefų scenos, kuriose vaizduojamos įvairios religijos istorijos figūros ir įvykiai, o musulmonų architektūroje taip pat galima pamatyti nuostabių geometrinių ir gėlių piešinių.
Taip pat galima rasti bareljefų ant mažesnių objektų, tokių kaip dėžės ir baldai, o didžioji dalis muziejuose eksponuojamo meno yra tokio tipo. Kitais atvejais architektūrinio bareljefo sekcijos buvo pašalintos ir atkurtos eksponavimui muziejuose. Ši praktika yra prieštaringa, nes kai kurie žmonės mano, kad architektūra ir skulptūra turi likti savo kilmės šalyje, o daugelis istorinės, religinės ir kultūrinės svarbos artefaktų patenka į Amerikos ir Europos muziejus, nepaisant jų kilmės šalies.