Barokinė fleita – tai tokia fleitos rūšis, kuri buvo naudojama baroko epochoje, kuri tęsėsi nuo XVII iki XVIII a. Šiuo laikotarpiu įvyko svarbūs pokyčiai muzikos, meno ir architektūros srityse. Per tą laiką fleita patyrė esminių dizaino pakeitimų, kurie labai pagerino jos garsą. Daugelis mano, kad barokinės fleitos skambesys vis dar pranašesnis už kitų.
Fleita yra vienas iš seniausių pasaulyje muzikos instrumentų, datuojamas IX amžiuje prieš Kristų. Tai instrumentas, priklausantis pučiamųjų šeimai, kuriai priklauso įvairios fleitos, klarnetai, obojus ir saksofonai. Manoma, kad, išskyrus būgną, tai yra seniausias instrumentas žmonijos istorijoje. Paprasta fleita yra tuščiaviduris vamzdis, kuris gali skleisti garsus, kai pro jį pučiamas oras. Fleitos vamzdyje padarytos skylės gali sukurti muzikinius garsus, kai uždengiami ir atidengiami pirštais. Baroko epochoje fleita buvo puikiai sukurtas koncertinis instrumentas.
Baroko eros pradžioje naudotos fleitos buvo „skersinės fleitos“. Fleitininkas pūtė į „embušūrą“, kuri yra burnos anga fleitos šone, netoli jos uždaro galo. Jis buvo padalintas į tris dalis: galvą, vidurį ir pėdą. Buvo šešios raktų skylės, kurios grojo visas pagrindines skales. Skylių „angos“, vidinės kameros, pro kurias praeidavo oras, buvo cilindro formos.
Baroko epochoje buvo pakeista skersinė fleita, „transvoso“, todėl atsirado tai, kas šiandien dar vadinama barokine fleita. Fleita buvo pradėta konstruoti iš dviejų „sąnarių“ – galvos ir kūno. Galvos jungtyje buvo įduba, kuri išlaikė cilindrinę skylę. Nuo galvos žemyn naujai sukurta fleita naudojo kūgio formos angas. Dėl to garso kokybė buvo daug turtingesnė.
Tokie kompozitoriai kaip Antonio Vivaldi Italijoje ir Johannas Sebastianas Bachas bei George’as Handelis iš Vokietijos pradėjo rašyti muziką specialiai baroko fleitai. Jis tapo labai populiarus kaip solo instrumentas ir vis dažniau buvo naudojamas baletų, operų ir kamerinės muzikos partitūrose.
Vėliau, klasikiniu muzikos laikotarpiu, Theodore’as Boehmas pristatė „Boehmo fleitą“. Jame vėl buvo įvestos cilindrinės kiaurymės ir pakeista pirštų skylučių forma bei dydžiai, suteikdami fleitai didesnius mastelio diapazonus ir fiziškai lengviau groti. „Boehm“ buvo kritikuojamas dėl garso kokybės paaukojimo dėl naudojimo paprastumo. Daugelis vis dar mano, kad barokinė fleita yra pranašesnis instrumentas dėl savo gražaus tono.