Belles-lettre yra kažkas, kas atitinka literatūros kategoriją, žinomą kaip belles-lettres, iš prancūzų kalbos reiškia „geros raidės“. Literatūros tipai, kurie patenka į šią kategoriją, yra šiek tiek migloti, o „belles-lettres“ reikšmė bėgant metams keitėsi. Žmogus, rašantis šiai kategorijai priklausančią literatūrą, gali būti vadinamas beletristu.
Iš pradžių šis terminas buvo vartojamas kalbant apie literatūrą, orientuotą į estetiką, o ne į turinį. Belles-lettre buvo kažkas elegantiškai, gražiai ir stilingai parašyta, su tokiomis savybėmis kaip naujoviškas žodžių vartojimas, ryškūs vaizdai ir bendras grožis. Eilėraščiai, romanai, esė ir kitos rašymo formos gali patekti į šią kategoriją. Tokio kūrinio skaitymas turėtų būti estetinis malonumas, kai žmonės mėgaujasi kūrinio grožiu dėl jo paties.
Kai kuriais atvejais belles-lettre taip pat yra tiesiog gražus. Istoriškai tokių kūrinių tipografija buvo atlikta ypač atsargiai, kad darbas būtų patrauklus fiziškai ir būtų gražus skaityti. Galima buvo panaudoti tipografinius triukus, kad kūriniui būtų suteikta žaismo ar įnoringumo, o viso kūrinio estetika buvo kruopščiai apgalvota. Fizinis grožis buvo vertinamas kartu su rašymo estetika, kitaip tariant.
Kartą terminas „belles-lettre“ buvo pradėtas vartoti kalbant apie bet kokią lengvą literatūrą, kuri yra trumpa ir skirta pramogauti ar sužavėti. Be to, kai kuriuose sluoksniuose jis įgavo menkavertę konotaciją, nes žmonės atmetė gražiąsias raides, nes jos nedomina. Pavyzdžiui, kolegijų ir universitetų programos, kuriose daugiausia dėmesio buvo skiriama tokių kūrinių studijoms ir kūrimui, gali būti apkaltintos rašytinio žodžio tikslo menkinimu. Taip pat autoriai, kurie sutelkia dėmesį į tokio tipo rašymą, gali būti kritikų išjuokti.
„Belles-lettres“ tikrai turi savo vietą. Estetinis literatūros malonumas yra tai, ką žmonės vertina šimtmečius, ir nors sausesni, į informacinį turinį orientuoti kūriniai yra vertingi, kartais malonu mėgautis kūriniu vien dėl to, kad tai malonus meno kūrinys. Panašiai kaip paveikslas nebūtinai turi būti praktinis ar informacinis, gražuolė gali būti būdas palengvinti ir praturtinti protą estetine prasme. Žmonėms taip pat gali patikti kurti tokius kūrinius, nes rašytojui keliami reikalavimai labai skiriasi nuo žmonių, dirbančių su informaciniais, kritiniais ir esminiais kūriniais. Gebėjimas rašyti elegantiškai ir gerai iš tikrųjų gali būti labai vertingas žmonėms, norintiems perteikti informaciją ar argumentuoti.