Bendrasis peronealinis nervas šakojasi iš sėdimojo nervo kelio srityse, o tiksliau – iš L4, L5, S1, S2. Nervas leidžia fiziškai jausti ir judėti blauzdose, pirštuose ir pėdose, todėl jis laikomas ypač svarbiu. Jis jungiasi aplink alkūnkaulio nervą ir suteikia kėlimo, tempimo ir judėjimo gebėjimus. Jis stimuliuoja Peroneus brevis raumenis, taip pat Peroneus longus. Jis taip pat išsišakoja ir kartu su paviršiniu peronealiniu nervu suformuoja šoninę šeivikaulio žievę. Pacientai, kenčiantys nuo bendro peronealinio nervo disfunkcijos, kenčia nuo sutrikimo, vadinamo periferine neuropatija.
Tokia būklė gali išsivystyti, jei dėl tam tikros rūšies traumos ar traumos kelio srityje žmogus pažeidžia bendrą peronealinį nervą. Nežinomas ir kitas disfunkcijos dirgiklis, kurį sukelia aukštų batų dėvėjimas, kojų sukryžiavimas sėdint arba kelių patiriamas spaudimas gilaus miego metu. Dažniausiai pacientai, kuriems pasireiškia toks sutrikimas, yra netaisyklingai liekni. Tai dar viena priežastis, kodėl tokiais atvejais būtina tinkamai maitintis.
Pagrindinė problema, iškylanti pažeidus peronealinį nervą, yra lėtas ir kruopštus atsigavimas. Galimos medicininės manipuliacijos apima chirurginį siūlą ir dekompresiją. Pastarasis iš esmės sujungia nervo šakas su tinkamais raumenimis, kuriuos jie turi stimuliuoti.
Jei nepažeisti, bendrieji peronealiniai nervai yra daugiafunkciniai. Jie padeda žmonėms vaikščioti tiesiai, suteikia jėgų čiurnos ir pėdų srityse bei užtikrina jautrumą blauzdoje. Štai kodėl susižaloję jie neatlaiko šių funkcijų, o pacientai skundžiasi kulkšnių, pėdų ir kojų pirštų silpnumu ir vaikšto sunkiai. Taip pat žinoma, kad tokiais atvejais atsiranda tirpimas.
Sveiko bendro peronealinio nervo privalumai taip pat apima specifinių blauzdos raumenų valdymą. Priešingu atveju prarandamas visas raumenų tonusas ir gebėjimas valdyti tą sritį, o tai galiausiai sukels raumenų audinio degeneraciją.
Pacientai, kenčiantys nuo būklių, susijusių su bendrojo peronealinio nervo funkcijos sutrikimu, turėtų jį stebėti, kad būtų galima pastebėti sutrikimą ankstyvose vystymosi stadijose. Bet koks įtarimas dėl šios būklės turi būti aptartas su paciento gydytoju.