Visame pasaulyje yra du pagrindiniai teismų sistemų tipai – civilinė teisė ir bendroji teisė. Nors yra nemažai šalių, kurios pradėjo naudoti tai, ką geriausiai galima apibūdinti kaip hibridines teisės sistemas, visos teisinės sistemos remiasi bendrosios teisės arba civilinės teisės pagrindu. Trumpai tariant, civilinės teisės sistema yra pagrįsta įstatymų nustatyta teise, o bendrosios teisės sistema – teisiniais precedentais. Skirtingai nuo civilinės teisės sistemos, bendrosios teisės teisės sistemos teisėjai iš tikrųjų kuria teisę, o ne tik įgyvendina įstatymą.
Bendrosios teisės teisinių sistemų šaknis galima atsekti iki pirmosios bendrosios teisės sistemos, sukurtos Anglijoje viduramžiais. Šiandien dauguma šalių, kurios kažkada turėjo ryšius su Anglija, įskaitant JAV, Australiją, Naująją Zelandiją ir Honkongą, veikia pagal bendrąją teisę. Be Didžiosios Britanijos, dauguma Europos šalių veikia pagal civilinės teisės versiją, sukurtą pagal prieš šimtmečius sukurtą Romos teisės sistemą.
Bendrosios teisės sistemoje teisė sukuriama precedentais, nustatytais teisėjams išsprendus faktines bylas. Teisėjui nagrinėjant bylą, kurioje yra naujas klausimas, teisėjas priima sprendimą šiuo klausimu. Tada toks sprendimas tampa precedentu, kuriuo turi vadovautis kiti lygiavertę teismą teisinėje sistemoje turintys teismai. Precedentas išlieka įstatymu, nebent ir tol, kol aukštesnės instancijos teismas nepanaikins sprendimo. Kitų teismų sprendimų, priimtų panašiais klausimais, vykdymo praktika yra žinoma kaip stare decisis.
Visiškai priešingai nei bendrosios teisės sistemoje randama stare decisis ir precedento samprata, civilinės teisės sistemoje sprendimai teoriškai turi būti priimami remiantis atitinkamu statutu. Civilinės teisės sistemoje įstatymų leidžiamoji arba vykdomoji valdžia leidžia įstatymus, o teismai tiesiog privalo laikytis įstatymų, kaip jie buvo parašyti. Taigi teisėjas civilinės teisės sistemoje turi daug mažiau autoritetų ar autonomijos nei teisėjas bendrosios teisės sistemoje.
Teisėjai bendrosios teisės sistemoje, žinoma, privalo laikytis precedento įstatymų; tačiau teisėjas gali prieštarauti precedentui, jei jis tvirtai mano, kad esamas precedentas yra neteisingas. Bylos, kurios pateikiamos teisėjui pagal bendrosios teisės teisinę sistemą, turinčios naują problemą, vadinamos „pirmojo įspūdžio problema“. Susidūręs su pirmojo įspūdžio klausimu teisėjas išnagrinės kitas panašias bylas ir jose vartojamus argumentus, o vėliau taikys nagrinėjamoje byloje.