Snukiosios beždžionės yra senojo pasaulio Rhinopithecus genties beždžionių rūšis. Šie gyvūnai gyvena Azijos kalnuose, daugiausia iš vaisių ir lapų. Kai kurios beždžionių rūšys yra Rhinopithecus strykeri ir auksinės beždžionės. Visiems Rhinopithecus genties atstovams gresia pavojus.
Visą Rhinopithecus genties sudarančios beždžionės taip vadinamos dėl jų išverstos nosies, o galiukas nukreiptas į kaktą. Gentyje yra daugybė rūšių, kurios visos turi panašią nosies struktūrą. Jų kailis dažnai būna įvairiaspalvis ir ilgas, gyvena didelėmis grupėmis, dažniausiai medžiuose, valgo bambuko pumpurus, medžių spyglius, vaisius ir lapus.
Šios beždžionės yra senojo pasaulio beždžionių rūšis ir yra labiau susijusios su beždžionėmis nei naujojo pasaulio beždžionėmis. Senojo pasaulio beždžionės paprastai gyvena Afrikoje, Pietų Azijoje ir kai kuriose Japonijos bei Šiaurės Kinijos dalyse. Snukiosios beždžionės yra kilusios iš Azijos kalnų miškų, ypač pietų Kinijos ir šiaurės Vietnamo. Senojo pasaulio beždžionės neturi uodegų, o kartais ir visai neturi. Jų šnervės yra arti viena kitos, o kai kurios turi storas pagalvėles ant sėdmenų.
Auksinė snukis beždžionė yra įprasta Rhinopithecus rūšis, kurios kailis svyruoja nuo geltonos, raudonos ir oranžinės iki tamsesnių spalvų, tokių kaip juoda ir tamsiai ruda. Jų snukiai balti ir be plaukų, o sritis aplink akis gali būti šviesiai mėlyna. Jų kailis gali būti gana ilgas, ypač suaugusių vyrų, kurių nugaros plaukai gali užaugti iki 22 colių (55 centimetrų) ilgio. Suaugusiems patinams burnos kampučiuose taip pat gali atsirasti į karpą panašių ataugų, o tai būdinga tik auksinukėms beždžionėms.
Viena snukio beždžionių rūšis – Rhinopithecus strykeri – turi iškilias lūpas ir ypač plačias, į viršų nukreiptas šnerves. Jų šnervės yra taip išverstos, kad lyjant vanduo gali lengvai patekti į jų šnerves, todėl jie gali čiaudėti. Lietingomis dienomis šios beždžionės, aptinkamos rytiniuose Himalajuose iki šiaurės rytų Kačino valstijos, sėdės galvas tarp kelių, kad vanduo nepatektų į nosį.
Visos nykstančios beždžionių rūšys laikomos nykstančiomis. Taip yra dėl kelių veiksnių, įskaitant miškų naikinimą ir besikėsinančią žmonių populiaciją. Taip pat įprasta, kad šie gyvūnai yra medžiojami maistui ir medicininiais tikslais.