Beždžionė vora yra Naujojo pasaulio beždžionė, priklausanti Atelidae šeimai, plačiai paplitusi Pietų Amerikoje. Šios beždžionės turi ilgas, dygliuotas kojas ir ilgas uodegas bei šiek tiek pilvo kūnus, kurie kai kuriems stebėtojams primena vorus. Jie gyvena išskirtinai atogrąžų miškuose ir yra laikomi nykstančiais dėl buveinių sunaikinimo. Todėl daugelis zoologijos sodų sukūrė veisimo nelaisvėje programas, siekdami išlaikyti biologinę įvairovę ir išsaugoti daugybę atskirų Ateles genties rūšių.
Vidutinis beždžionių vorų ilgis svyruoja nuo 12–26 colių (35–66 centimetrų), priklausomai nuo rūšies ir lyties. Galūnės ir uodega atrodo neproporcingai ilgos ir yra naudojamos greitai ir efektyviai perkelti beždžionę per mišką. Dauguma niekada nenusileidžia nuo medžių, kuriuose gyvena, ieškodami maisto ir vandens atogrąžų miško baldakimu. Kaip ir kitoms Naujojo pasaulio beždžionėms, beždžionėms voroms trūksta priešpriešinių nykščių, nors jų įtemptos uodegos naudojamos kaip penktosios rankos. Priklausomai nuo regiono ir atskiros rūšies, jų plaukai yra šiurkštūs, pilki, rudi, rausvai arba juodi.
Beždžionių vorų dieta apima vaisius, riešutus, gėles ir žalumynus, o beždžionės kartais turi ieškoti maisto toli. Dėl didelių buveinių, kurių reikia šioms beždžionėms, jos yra ypač jautrios atogrąžų miškų plotų sunaikinimui. Daugelis mokslininkų mano, kad beždžionės vorai yra indikatorinės rūšys, vertindami atogrąžų miško būklę pagal beždžionių vorų populiacijų sveikatą. Šios beždžionės taip pat naudojamos kai kuriems moksliniams tyrimams, ypač maliarijos tyrimams.
Laukinėje gamtoje beždžionių vorų būryje yra apie 20 individų. Beždžionės bus suskirstytos į mažesnes grupes kasdienėms maisto paieškos ekspedicijoms, taip pat atrodo, kad jų kultūra yra sudėtinga. Pirmiausia už grupę atsako moterys. Nelaisvėje beždžionių grupė dažnai būna mažesnė, tačiau paprastai jame yra mažiausiai penkios beždžionės, kad jos galėtų išlaikyti savo socialinės struktūros pradmenis.
Kai kuriuose regionuose nelaisvėje laikomos beždžionės yra naminiai gyvūnai, ypač Pietų Amerikoje. Dėl savo nykstančio statuso šią praktiką neigiamai vertina gamtosaugininkai. Suaugusios beždžionės taip pat gali tapti gana stiprios ir karingos ir paprastai nėra saugios tarp vaikų ir paauglių.