Šventojoje Biblijoje yra daug alegorijų. Tai mažos pasakėčios, skirtos perteikti svarbią pamoką. Taigi istorijų veikėjai ir situacijos simbolizuoja bendruosius principus, tokius kaip pagunda, išsivadavimas ir dvasinis tikėjimas. Biblinės alegorijos pavyzdžiai yra dvi sandoros ir Natano vargšo žmogaus pasaka. Kai kurie asmenys Komunijos praktikoje taip pat priskiria alegorinę reikšmę atskiriems simboliams, tokiems kaip ėriena, duona ir vynas.
Alegorijos randamos daugelyje meninės raiškos būdų, ypač literatūroje. Kai kuriais atvejais visas romanas gali veikti kaip alegorija. Šio tipo išgalvotas istorijas galima vertinti kaip prailgintą metaforą, kurioje naudojami tiesioginiai objektai ir būtybės, kad būtų galima palyginti su vaizdine idėja ar tema. Dažniausiai alegorijos kaip literatūrinė priemonė turi politinį, socialinį ar religinį atspalvį. Pavyzdžiui, George’o Orwello romanas „Gyvulių ūkis“, kuriame gyvūnai perima dirbamos žemės valdymą, daugelio vertinamas kaip užslėpta sovietinio komunizmo kritika.
Įvairūs asmenys Biblijoje naudoja alegoriją kaip dvasinių vertybių mokymo priemonę. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius pasakojimą apie Abraomą ir du jo sūnus vadino alegorija. Kadangi vienas iš Abraomo sūnų gimė vergei, o kitas – laisvai moteriai, buvo manoma, kad šie du sūnūs reprezentuoja dvi sandoras (arba susitarimus), kurias Dievas sudarė su Izraeliu: vergiją ir išlaisvinimą. Kai kuriais aiškinimais senasis susitarimas būtų atstovaujamas per vergės sūnų. Taigi laisvai gimęs sūnus atstovautų naujajai sandorai, kurią krikščionys galėtų vertinti kaip Jėzaus Kristaus atėjimą, o žydų tikėjimo asmenys – kaip būsimo Mesijo atėjimą.
Kita biblinė alegorija yra ta, kuri privertė karalių Dovydą suvokti savo nuodėmę. Dievo vyras, vadinamas Natanu, aplankė karalių ir papasakojo istoriją apie turtingą vyrą, turintį daug gyvulių, kuris paima vienintelį žemesnės klasės vyro ėriuką ir naudoja jį kaip vakarienę. Iš dalies dėl šios pasakos Dovydas atgailavo, nes ir jis buvo paėmęs ką nors vertingo ir mylimo iš neturtingesnio vyro: Ūrijos žmonos Batšebos.
Mokslininkai nuodugniai išstudijavo kiekvieną Biblijos ištrauką ir daugelis ieško biblinės alegorijos net paprastuose vaizduose. Naujajame Biblijos Testamente Jėzus Kristus save vadina gyva duona, o tai yra simbolis, kurį daugelis tikinčiųjų atsinešė šiais laikais per Komuniją. Šios ceremonijos metu tikintieji vartoja duoną ir vyną, kurie simbolizuoja Kristaus kūną ir kraują. Panašiai ėriukas daugeliui atskleidė dvasinį atsinaujinimą kaip biblinę alegoiją dėl ėriukų, kurie buvo paaukoti per Egipto marą.
Nors kai kurios Šventosios Biblijos istorijos yra akivaizdžiai simbolinės, tebesiskiria pažodinis ir simbolinis kitų ištraukų aiškinimas. Pavyzdžiui, kai kurie pasakojimus apie tai, kaip Nojus pastatė arką po pasaulinio potvynio ir banginio prarytas Joną, kai kurie laiko tikrais įvykiais. Kiti mano, kad tai išgalvotos alegorijos, skirtos pabrėžti tokias temas kaip dvasinė dorybė ir dvasinis įkalinimas. Kai kurie asmenys net visą Bibliją laiko alegorija dvasinei kelionei iš tamsos į išganymą.