Biomechanikos tatuiruotė yra sudėtinga ir remiasi ryšiu tarp žmonijos ir mašinos. Kiekviena tatuiruotė yra sudėtingas, iliuzinis meno kūrinys, rodomas ant žmogaus kūno. Jiems paprastai būdingas detalus žmogaus pavidalo perteikimas kartu su mašinomis.
Biomechanikos tatuiruotės idėja pirmą kartą suklestėjo devintojo dešimtmečio pradžioje. Daugelis šią koncepciją priskiria HR Geigeriui, filmo „Ateiviai“ meno sumanytojui. Tobulėjant biomechanikos tatuiruotės meno formai ir koncepcijoms, ji tapo išsamesnė ir įmantresnė. Dauguma tokio pobūdžio tatuiruočių demonstruoja stulbinantį, trimatį efektą, imituojantį optinę iliuziją.
Biomechanikos tatuiruotės tikslas yra sudaryti įspūdį, kad tatuiruotę dėvintis asmuo turi pagrindinę mechaninę šerdį. Daugelyje šių tatuiruočių pavaizduota, kaip žmogaus oda skilinėja, kad po apačioje būtų atskleistos robotiškos dalys. Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad žmogaus kojos oda yra atitraukta, bet vietoj kaulų ir raumenų matomi krumpliaračiai ir laidai. Panašiai gali atrodyti, kad oda ant žmogaus pečių yra suskilusi ir suplyšusi, kad būtų galima atskleisti po juo esančios kompiuterio pagrindinės plokštės veikimą. Šie vaizdai, kuriuos atlieka specializuotas tatuiruočių meistras, gali būti labai tikroviški ir grafiški.
Nors daugelyje biomechanikos tatuiruočių vaizduojamas vientisas žmogaus ir roboto dalių susiliejimas, populiarūs ir kiti variantai. Pavyzdžiui, užuot rodę mechanines dalis po oda, kai kurie asmenys gali pasirinkti sceną, vaizduojančią žmogaus ir mašinos sąveiką, pavyzdžiui, kibernetinį mūšį. Daugelis šių scenų interpretacijų remiasi teminiais filmais, tokiais kaip „Matrica“ ar „Transformeriai“.
Tradiciškai biomechanikos tatuiruotė buvo daroma juodos ir pilkos spalvos atspalviais, siekiant dar labiau pabrėžti metalines mašinų savybes. Tobulėjant meno formai, į paveikslą pateko spalvos, o daugelis tatuiruočių meistrų savo darbui suteikė ryškių atspalvių. Tačiau galiausiai naudojamos pigmentacijos kiekis priklauso nuo asmeninio pasirinkimo, o nemažai žmonių vis dar renkasi originalią juodos ir pilkos spalvos schemą.
Dėl šių tatuiruočių tipų sudėtingumo ir detalumo menininkai jas dažniausiai daro lopais. Žmogus paprastai pradeda nuo mažo lopinio norimoje srityje ir grįžta prie to pleistro, kol pasieks pageidaujamą dydį. Kai kurie gali išlaikyti tatuiruotę mažame plote, o kiti gali ją išplėsti, kad apimtų visas rankas, kojas, pečius ir liemenį. Įspėjimas: dėl stulbinančio, sudėtingo ir specializuoto šių tatuiruočių pobūdžio kiekvienas, norintis jas pasidaryti, turėtų įsitikinti, kad menininkas yra patyręs ir gali padaryti aukštos kokybės biomechaninius vaizdus.
Pagal savo pobūdį šios tatuiruotės yra ne tik futuristinis vaizdavimas, bet ir vidinio savęs išraiška. Dėl to laikui bėgant biomechaninei išraiškai naudojami metodai išsiplėtė ir apėmė vaizdus, kuriuose nebūtinai yra robotika. Pavyzdžiui, vietoj mechaninių dalių žmogaus odoje gali matytis vidinis žvėris ar kitas gyvūnas, kuris matosi pro iliuzines ašaras. Panašiai asmuo gali turėti prarasto mylimo žmogaus veidą, kuris atsispindi pro suvoktą skylę jo krūtinėje. Iš esmės biomechanikos tatuiruotę ir pagal techniką nupieštus vaizdus riboja tik žmogaus norai ir vaizduotė.