Biomedicininis ligos ir gydymo modelis sutelktas į grynai biologinius veiksnius ir neįtraukia psichologinio, aplinkos ir socialinio poveikio. Tai laikoma dominuojančiu šiuolaikiniu sveikatos priežiūros specialistų diagnozavimo ir gydymo būdu daugelyje Vakarų šalių. Dauguma sveikatos priežiūros specialistų pirmiausia neprašo psichologinės ar socialinės paciento istorijos; vietoj to jie linkę analizuoti ir ieškoti biofizinių ar genetinių sutrikimų. Daugiausia dėmesio skiriama objektyviems laboratoriniams tyrimams, o ne subjektyviems paciento pojūčiams ar istorijai.
Pagal šį modelį gera sveikata yra laisvė nuo skausmo, ligų ar defektų. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas fiziniams procesams, turintiems įtakos sveikatai, pavyzdžiui, biochemijai, fiziologijai ir būklės patologijai. Jame neatsižvelgiama į socialinius ar psichologinius veiksnius, galinčius turėti įtakos ligai. Šiame modelyje kiekviena liga turi vieną pagrindinę priežastį, o ją pašalinus, pacientas vėl bus sveikas.
Biomedicininis modelis dažnai kontrastuojamas su biopsichosocialiniu modeliu. 1977 metais psichiatras George’as L. Engelis suabejojo biomedicininio modelio dominavimu, pasiūlęs biopsichosocialinį modelį holistiškai įvertinti paciento biologinį, socialinį, psichologinį ir elgesio pagrindą, siekiant nustatyti jo ligą ir gydymo kelią. Nors biomedicininis modelis išliko dominuojančia teorija daugelyje vietų, daugelyje medicinos sričių, įskaitant slaugą, sociologiją ir psichologiją, kartais naudojamas biopsichosocialinis modelis. Pastaraisiais metais kai kurie medicinos specialistai taip pat pradėjo taikyti biopsichosocialinį-dvasinį modelį, reikalaudami, kad būtų atsižvelgta ir į dvasinius veiksnius.
Biopsichosocialinio modelio šalininkai teigia, kad vien tik biomedicininis modelis neatsižvelgia į visus veiksnius, turinčius įtakos paciento sveikatai. Diagnozuojant atsižvelgiama į biologines problemas, taip pat į psichologinius veiksnius, tokius kaip paciento nuotaika, intelektas, atmintis ir suvokimas. Taikant biomedicininį metodą, pavyzdžiui, gali būti neatsižvelgiama į sociologinius veiksnius, tokius kaip šeima, socialinė klasė ar paciento aplinka, sukeliant sveikatos būklę, todėl gali būti mažai informacijos apie tai, kaip galima išvengti ligų. Pacientas, kuris skundžiasi simptomais, kurie neturi akivaizdžios objektyvios priežasties, taip pat gali būti atmestas kaip nesergantis, nepaisant labai tikros šių simptomų įtakos kasdieniam paciento gyvenimui.
Daugelis negalią tyrinėjančių mokslininkų aprašo medicininį negalios modelį, kuris yra bendro biomedicininio požiūrio dalis. Šiame modelyje negalia yra visiškai fizinis reiškinys, o neįgalumas yra neigiamas dalykas, kurį galima pagerinti tik tuo atveju, jei negalia išgydoma ir asmuo tampa „normalus“. Daugelis neįgaliųjų teisių gynėjų tai atmeta ir propaguoja socialinį modelį, kuriame negalia yra skirtumas – nei geras, nei blogas bruožas. Socialinio modelio šalininkai negalią vertina kaip kultūrinį konstruktą. Jie pabrėžia, kad tai, kaip žmogus patiria savo negalią, gali skirtis priklausomai nuo aplinkos ir visuomenės pokyčių, o asmuo, laikomas neįgaliu, dažnai gali būti sveikas ir klesti be specialisto įsikišimo arba negalios išgydomos.
Konsultavimas yra kita sritis, kurioje dažnai naudojamas holistinis požiūris į gydymą. Šios sistemos šalininkai pažymi, kad biomedicinos modelyje pacientas kreipiasi į ekspertą dėl konkrečios diagnozės ir gydymo. Daugelis konsultantų dažnai stengiasi nepriskirti tam tikros būklės pacientų, o padėti jiems atpažinti savo stipriąsias puses ir remtis teigiamais bruožais. Santykiai yra daug labiau bendradarbiaujantys nei taikant biomedicininį modelį, kai sveikatos priežiūros specialistas nurodo pacientui laikytis medicininių nurodymų, kad jis būtų išgydytas.