Biopsichosocialinis vertinimas reiškia eilę klausimų, užduodamų asmens gydymo pradžioje, kurie suteikia informacijos apie pagrindines fizines (biologines), psichologines ir socialines asmens problemas. Šis požiūris vadinamas holistiniu, nes leidžia manyti, kad atskiri klausimai dažnai yra susiję. Fizinės ligos eiga gali turėti įtakos socialinei sąveikai ar psichologinei funkcijai, arba socialinė ir šeimyninė aplinka gali turėti įtakos biologinei ar psichologinei problemai. Užduodant daugybę klausimų, kurie gali nustatyti svarbiausius kiekvienos iš šių sričių elementus, galima sudaryti geresnį gydymo planą.
Daugelis praktikų naudoja biopsichosocialinį vertinimą, įskaitant socialinius darbuotojus, psichiatrus, osteopatijos gydytojus ir psichoterapeutus. Ne visi gydytojai ar terapijos specialistai naudoja šią formą. Kai kurie teigia, kad automatinė prielaida, kad biologinė, psichologinė ir socialinė sferos yra susijusios, yra neįrodyta. Dauguma praktikų priešingai teigia, kad visuma yra didesnė už dalių sumą ir vis daugėja įrodymų, kad kiekviena sfera daro didelę įtaką kitoms sferoms.
Naudinga išnagrinėti kai kuriuos klausimus, kurie gali būti užduoti atliekant biopsichosocialinį vertinimą. Klausimai, apimantys biologinę sferą, gali apimti bet kokią ligos istoriją, priklausomybę, operacijas, vaistų vartojimą ir šeimos ligų istoriją. Sociologiniai klausimai gali būti susiję su šeima, gyvenimo tvarka, santykiais, finansais ir darbo, namų bei mokyklos tvarkos stabilumu. Psichologiniame vertinime gali kilti klausimų, susijusių su psichikos liga, stipriais stresiniais veiksniais, tokiais kaip neseniai patirtos netektys, ir savižudybės rizika.
Biopsichosocialinis įvertinimas gali užtrukti nuo vienos iki dviejų valandų, priklausomai nuo jo apimties ir kliento istorijos. Kad sutaupytumėte laiko, pacientas galėtų užpildyti vertinimo dalis, pvz., šeimos ligų istoriją. Kai kurie vertinimai yra išsamesni nei kiti. Kompetencijomis pagrįstas vertinimas taip pat gali apimti informacijos, kuri laikoma stipriosiomis pusėmis, gavimą, ir šis modelis dažnai naudojamas socialinio darbo tiesioginėje praktikoje, kur pirmenybė teikiama stiprybėmis pagrįstam požiūriui. Socialinis darbuotojas galėtų pastebėti tokias ypatybes kaip įrodytas gebėjimas atsigauti po problemų (atsparumas) arba tvirti šeimyniniai ryšiai, kurie gali padėti žmogui atsigauti nuo esamos problemos.
Nors vertinimas yra holistinis, jis dažnai yra nukreiptas į problemos konkrečioje srityje gydymą. Osteopatijos gydytojas norėtų gydyti medicininę ar biologinę problemą ir galėtų pažvelgti, kaip prie to prisideda psichosocialinės savybės. Terapeutas galėtų padėti pacientui, turinčiam psichologinių problemų, ir įvertintų jos socialinius ir fizinius komponentus. Socialinis darbuotojas gali bandyti išspręsti kliento socialinę problemą ir norėtų žinoti biologinius ir psichologinius aspektus, kurie gali ją paaštrinti.
Atliekant bet kokį gerą biopsichosocialinį vertinimą, reikia atsižvelgti į tai, kad žmonės gali meluoti tyčia arba apsimetę. Nuolatinis vertinimas po pirminio tyrimo yra naudingas norint nustatyti, ar problema buvo tinkamai išnagrinėta visose trijose srityse, ar nauja informacija sukuria naujus būdus, kaip vizualizuoti tikslinę problemą.