Kas yra brachialinio rezginio gimdymo sužalojimas?

Brachialinio rezginio gimdymo trauma yra rankos nervų pažeidimo forma, kurią sukelia sunkus ar ilgas gimdymas. Didžioji dauguma kūdikių, patyrusių žasto rezginio sužalojimą, pasveiksta patys be medicininės intervencijos, nors tai gali užtrukti keletą mėnesių. Jei sužalojimo požymiai išlieka ilgiau nei tris ar keturis mėnesius, kūdikiui gali prireikti operacijos ar kitokio gydymo, kad būtų pašalintas ilgalaikis nervų pažeidimas. Darbas su neurologu, siekiant reguliariai įvertinti tokio pobūdžio sužalojimą patyrusį kūdikį, padės tėvams priimti sprendimus dėl gydymo.

Brachialinis rezginys gali būti laikomas tiesioginiu rankos nerviniu centru. Tai nervų pluoštas, vedantis į įvairias rankos, riešo ir plaštakos dalis. Gimdymo metu jis gali būti sužeistas suspaudus ar tempiant, dažniausiai, kai gimdymo metu kūdikiui pasireiškia pečių distocija. Jei kūdikio ranka yra ištempta arba petys išstumtas iš padėties, tai gali pertempti nervus ir sukelti žasto rezginio gimimo traumą.

Kūdikio ranka gali atrodyti silpna ir suglebusi. Sužalotoje rankoje refleksai vystosi lėčiau, kūdikiui sunku sugriebti pirštais, pakelti ranką, atlikti koordinuotus judesius ir valdyti ranką. Paprastai, kai nervai gyja, kūdikis įgyja daugiau jėgos ir miklumo. Nuo trijų iki keturių mėnesių amžiaus turėtų būti matomi pastebimi pagerėjimai, nors pacientas gali jausti liekamąjį silpnumą.

Jei neatrodo, kad kūdikis atsigauna po gimdymo brachialinio rezginio sužalojimo, gali būti rekomenduojama atlikti išsamesnį įvertinimą. Chirurgija yra galimas gydymas, kaip ir fizinė terapija. Dėl nervo sužalojimo retai pasitaiko rankos paralyžius arba nuolatinis sutrikęs motorinis valdymas. Ranka taip pat gali vystytis netolygiai ir likti mažesnė už nesužalotą ranką, kol turės galimybę pasivyti.

Sunku įvertinti kūdikio, patyrusio peties rezginio sužalojimą, prognozę, o tai gali nuliūdinti tėvus. Gydytojai gali kalbėti iš savo patirties, susijusios su sužalojimu, ir gali turėti rekomendacijų specialistams bei konsultantams, kuriuos gali pamatyti jų pacientai, tačiau galiausiai kiekvienas atvejis yra skirtingas. Sunku nuspėti, kada byla išsispręs spontaniškai, o kada reikės daugiau įsikišimo. Geriausias ankstyvas gydymas yra atidus stebėjimas, atidžiai stebint bet kokius požymius, rodančius, kad padidėja sunkumas arba atsiranda naujų simptomų.