Brokos afazija, dar žinoma kaip ekspresyvioji afazija, yra kalbos sutrikimo forma, kai žmogus negali tinkamai suformuoti užbaigtų ir artikuliuotų sakinių. Ši būklė paprastai atsiranda po insulto ar tam tikros formos sužalojimo priekinėje smegenų dalyje, vadinamoje Brokos sritimi. Brokos afazija paprastai neturi įtakos žmogaus gebėjimui suprasti, ką kažkas sako, bet veikia to asmens gebėjimą išdėstyti savo mintis teisingais žodžiais ir išdėstyti tuos žodžius tinkama tvarka.
Dažniausia Brokos afazijos priežastis yra insultas, kurio metu į tam tikrą smegenų dalį nutrūksta reguliarus deguonies srautas. Nors ši išraiškingos afazijos forma gali atsirasti, kai insultas pažeidžia kitą smegenų dalį, dažniausiai jį sukelia insultas Brokos srityje arba aplink jį. Svarbu pažymėti, kad Broca afazija nėra raumenų sutrikimas. Šią būklę sukelia ne žmogaus nesugebėjimas suvaldyti burnos ar veido raumenų.
Brokos afazija yra neurologinis sutrikimas. Asmuo, kenčiantis nuo šio tipo afazijos, gali puikiai formuoti žodžius ir sakinius; jis arba ji tiesiog nesugeba savo galvoje esančių minčių tinkamai išdėstyti, kad jas teisingai išreikštų. Tiesą sakant, daug kartų žmogus sugebės puikiai atkartoti įsimintas frazes ar dainas, bet negalės kartoti dainos eilučių ne muzikiniame kontekste.
Paprastai asmuo, kenčiantis nuo Brokos afazijos, negalės tinkamai naudoti linksniavimo savo kalboje. Asmenys, kenčiantys nuo šios afazijos formos, taip pat dažnai susiduria su sunkumais su sakinių struktūromis, keičiančiomis žodžių tvarką, pvz., „wh“ klausimais anglų kalba, kuriems reikalingas subjekto judėjimas sakinyje, kad jis būtų tinkamai suformuotas. Funkciniai žodžiai, kurie gali apimti pagalbinius veiksmažodžius, prielinksnius, įvardžius ir jungtukus, dažnai paliekami sakiniuose, todėl likę žodžiai lieka atskirti ir kartais neturi visos prasmės.
Laimei, sergantiems Brokos afazija, kurią sukėlė insultas, paprastai įmanoma pakankamai pasveikti. Dauguma žmonių, kenčiančių nuo šios būklės, pasveiks per pirmuosius metus po insulto ar sužalojimo, sukėlusio sutrikimą. Per šį laiką tam tikras reguliarus kalbos kiekis gali būti atkurtas taikant įvairius gydymo būdus. Nebuvo įrodyta, kad vienas gydymo kursas būtų geresnis, o taikomo gydymo tipas paprastai priklauso nuo to, kas kenčia nuo šios būklės. Tačiau svarbu pažymėti, kad buvo įrodyta, kad depresija, nerimas ir socialinis atsiribojimas neigiamai veikia paciento sveikimą, todėl kiekvienas, sergantis šia liga, turėtų būti skatinamas kuo veiksmingiau tęsti savo kasdienį gyvenimą.