Retesnis nei gitaros solo, bet dažniau nei boso solo, būgnų solo yra muzikos kūrinys, kuriame būgnininkas yra dėmesio centre. Yra keletas būgnų solo tipų, įskaitant būgnų interliudus, tiesiogines trukdžių sesijas ir į būgnus orientuotas dainas. Tokių solų galima rasti įvairiausioje muzikoje nuo džiazo iki roko per metalą, lotynų muziką ir panką. Norint sukurti gerą solo, reikia planuoti, praktikuotis ir eksperimentuoti.
Dažniausiai būgnininkai atlieka fono vaidmenį. Daugelyje roko grupių jie suteikia ritmą kartu su bosistu, o dėmesys sutelkiamas į dainininką ir gitarą ar gitaristus. Būgnų solo vaidmuo gyvuose pasirodymuose yra ne tik leisti būgnininkui pademonstruoti savo talentus lazdomis arba, Johno Bonhamo atveju, rankomis, bet ir leisti pailsėti likusiai grupės daliai.
Tiesioginiuose pasirodymuose būgno solo dainininkas dažniausiai pristato kaip atskirą dainą ar pasirodymą. Taip yra su būgnų solo, pavyzdžiui, „Led Zeppelin“ būgnininku, Johno Bonhamo Moby Dicku. Kiti žinomi roko pavyzdžiai yra Ginger Baker iš Cream ir Ian Paice iš Deep Purple solo. Džiaze būgno solo galima atlikti kaip atskirą dainą arba kaip intarpą. Trumpi solo taip pat gali būti atliekami kaip prisistatymų dalis, kur grupės dainininkas pristatys kiekvieną narį, kuris vėliau parodys savo įgūdžius.
Pirmąjį būgno solo, įrašytą komerciniame įraše, 1934 m. atliko Gene Krupa. Prieš keletą metų džiazo būgnininkas Krupa taip pat buvo pirmasis būgnininkas, įrašęs bosinį būgną. Krupos solo buvo būgnų interliudas, atliktas Benny Goodman’s Band įrašant dainą „Dainuok, dainuok, dainuok“.
Bene vienas garsiausių būgnų solo priklauso Bonham. Daina, kurioje skambėjo šis solo, pirmą kartą buvo sukurta po to, kai gitaristas Jimmy Page’as užklupo Bonhamą, kuris trukdė pats. Netrukus jis buvo išplėtotas į Pat’s Delight, o vėliau ir Moby Dick. Solo pirmą kartą pasirodė „Led Zeppelin II“, o vėliau kaip skirtingos gyvai įrašytos versijos „The Song Remains the Same“ ir „How the West Won Won“.
Sukurti gerą būgnų solo nėra lengva. Tikslas – vengti pasikartojimo ir nenuobodžiauti publikos. Tai reiškia, kad jai reikalinga dainą primenanti struktūra, net ir intarpams. Puikus pavyzdys, kaip vien būgnus galima paversti dainomis, yra taiko būgnavimas iš Japonijos. Nors tai dažnai apima ansamblį, yra ir solo atlikėjų, tokių kaip Joji Hirota.
Būgnų solo prasideda įžanga ir tęsiasi aukštyn. Nors tempo pokyčiai yra pagrindinė gero būgnų solo dalis, bosinis būgnas dažnai naudojamas kaip ritmo palaikymas. Tai atlaisvina tom-tomus ir kitus būgnus, kad suklestėtų. Tada solo reikia firminės melodijos, prie kurios galima grįžti su variacijomis dainos metu. Prieš pasirodymą būgnininkams svarbu žinoti savo solo pratimus, trukdymą ir eksperimentavimą.