Būsto diskriminacija – tai galimybės gauti būstą apribojimas dėl nekintamų asmens savybių arba priklausymo tam tikrai klasei ar grupei. Tokio tipo diskriminacija gali būti vykdoma bet kas arba bet kuri organizacija, kuriai priklauso arba kuri kontroliuoja prieigą prie būsto: savininkai, nekilnojamojo turto valdytojai ar bankai. Būsto diskriminacijos atveju tiek potencialūs būsto nuomininkai, tiek pirkėjai gali turėti įtakos nuomotojo nekilnojamojo turto savininko sprendimas neparduoti ir neišnuomoti būsto, apmokestinti didesnę būsto kainą arba nustatyti specialias jų nuomos ar nuosavybės sąlygas. Jungtinėse Valstijose pagal federalinius įstatymus draudžiama diskriminuoti potencialų nuomininką dėl rasės, tautybės ar religijos, taip pat dėl negalios, lyties ar šeimos statuso. Tačiau kai kuriose valstijose ar vietovėse taip pat draudžiama diskriminuoti pareiškėją dėl teistumo arba dėl seksualinės orientacijos.
Nuomojamo būsto atveju būsto diskriminacija gali atsirasti, kai nuomotojas arba nekilnojamojo turto valdytojas atmeta kieno nors nuomos paraišką dėl jos priklausymo vienai iš saugomų kategorijų, kaip apibrėžta įstatyme, o ne dėl pareiškėjo nuomos istorijos ar finansinės padėties. Taip pat neteisėta diskriminuoti potencialų nuomininką imant papildomą užstatą, reikalaujant bendraautorio arba reikalaujant didesnės nuomos mokesčio neturint teisėtos verslo priežasties. Pavyzdžiui, nuomotojai, nuomojantys šeimoms su vaikais Jungtinėse Amerikos Valstijose, negali imti iš šeimos didesnio nuomos mokesčio nei vienas nuomininkas arba pora be vaikų. Kiti diskriminacijos būsto tipai nuomojamo būsto srityje apima apribojimą tam tikriems nuomininkams ir jų šeimoms naudotis patogumais ar patogumais arba atsisakymą tinkamai apgyvendinti nuomininką su negalia.
Norintieji įsigyti būstą taip pat gali susidurti su būsto diskriminacija. Istoriškai namų savininkai ir nekilnojamojo turto agentai kartais susitardavo, kad neleistų tam tikrų rasių, religijų ar etninių grupių žmonėms įsigyti būsto tam tikrame rajone. Net ir nesant tokio diskriminacinio elgesio, buvo žinoma, kad bankai, draudikai ir hipotekos skolintojai taiko praktiką, vadinamą „redlining“, kurios metu jie atsisako patvirtinti hipotekas ar paskolas rajonuose, kuriuose dominuoja tam tikra rasė ar etninė grupė. Šių bendruomenių asmenims, norintiems įsigyti ar pagerinti būstą, gali tekti skolintis pinigų su antrinės rizikos palūkanų normomis, kurios ilgainiui jiems kainuos brangiau ir kelia didesnę finansinę riziką.