Būsto įperkamumo indeksas yra vienas iš būdų įvertinti būsto įsigijimo tikimybę šeimoms, kurių pajamos yra vidutinės. Indeksus rengia įvairios agentūros įvairiose šalyse ir apibrėžia įperkamumą lygindamos vidutines namų kainas su vidutinėmis pajamomis bei kitais veiksniais. Iš šio palyginimo gaunamas skaičius, rodantis, kaip šeima, turinti vidutines pajamas, gali nusipirkti būstą už vidutinę kainą. Būsto įperkamumo indekse yra keletas lengvai pastebimų netikslumų, o tai reiškia, kad jis ne visada yra patikimas prognozės, ar asmuo ar šeima gali įsigyti būstą.
JAV nacionalinė nekilnojamojo turto asociacija parengia vieną gerai žinomą būsto įperkamumo indeksą, o trumpas jo supratimas gali padėti stebėti nekilnojamojo turto tendencijas. Indekse nurodoma vidutinė būsto kaina ir pajamos JAV, o tada dabartinei vidutinių pajamų rinkai priskiriamas įperkamumo numeris. Tai daroma prielaida, kad tam tikri dalykai, pavyzdžiui, kad šeimos gali skirti 25% savo atlyginimo hipotekos įmokoms ir kad jos galės skirti bent 20% būstui, o tai ne visada būna.
Būsto įperkamumo indekso skaičius 100 pagal JAV Nacionalinės nekilnojamojo turto asociacijos indeksą reiškia, kad vidutinių pajamų šeimos turėtų turėti galimybę sau leisti įsigyti būstą vidutine kaina. Didesni skaičiai reiškia, kad įsigyti būstą dar labiau apsimoka, o mažesnes nei vidutines pajamas gaunančios šeimos galės įsigyti būstą, jei turės pradinį įnašą ir kiekvieną mėnesį galės mokėti ketvirtadalį savo atlyginimo įmokomis už būsto paskolą. Indekso skaičiai taip pat gali būti susiję su įvairių tipų hipotekomis ir parodyti, ar namai tampa daugiau ar mažiau įperkami su skirtingomis būsto paskolomis, pvz., reguliuojamos palūkanų normos hipoteka ar paskolomis su fiksuotomis palūkanomis.
Visiems, kurie domisi būsto pirkimu, būtų puiku, jei būsto įperkamumo indekso numeris parodytų, kad tai visada įmanoma. Taip yra ne visada ir indeksai neatsižvelgia į daug kintamųjų. Pirma, nacionaliniai būsto rinkų vertinimai nekalba apie rinkas, kuriose būsto kainos yra daug brangesnės nei vidutinės, todėl vidutinių pajamų ir būsto kainų vertinimas gali būti taikomas tik kai kuriose šalies dalyse, o kitur visiškai netaikomas.
Kiti dalykai gali turėti didelės įtakos tam, kas laikoma prieinama. Esant išpūstoms kainoms ir didėjant sveikatos priežiūros išlaidoms, ne visada logiška manyti, kad šeima gali skirti 25 % savo pajamų mokėjimui už būstą. Be to, nuo 2000-ųjų pradžios būsto krizės skolinimo apribojimai tapo daug griežtesni, o reikalavimai kreditingumui buvo gerokai padidinti. Tai reiškia, kad net didelis būsto įperkamumo indekso skaičius ir galimybė lengvai mokėti įmokas negarantuoja, kad bus galima gauti paskolą. Galų gale, šis matavimas yra naudingas bendram rinkos jausmui, tačiau gali būti nenaudingas, kai reikia nustatyti individualų gebėjimą įsigyti būstą.