Butia yra devynių skirtingų palmių rūšių genties pavadinimas. Jie dažniausiai randami Pietų Amerikoje, tačiau dėl atsparumo sausrai ir šalčiui jų taip pat galima rasti soduose ir kraštovaizdžio kūrime visame pasaulyje. Jų aukštis įvairus – nuo mažų, bekočių rūšių iki aukštesnių rūšių, tačiau dauguma jų duoda daug valgomų vaisių. Apskritai jų lapai yra panašūs į plunksnas, nors kai kurie taip pat turi aštrius spyglius.
Paragvajuje aptinkama B. campicola yra viena mažiausių Butia genties rūšių. Daugeliu atvejų šie delnai pasieks tik 16 colių (apie 40.64 cm) aukštį. Kaip ir visos rūšys, ši palmė yra atspari sausrai ir šalčiui. Jo melsvai žali lapai yra be spygliuočių ir dažniausiai duoda rudos spalvos vaisius. Kita vertus, manoma, kad B. yatay yra aukščiausia iš Butia palmių rūšių. Jis kilęs iš Argentinos ir užaugs iki maždaug 25–40 pėdų (7.6–12 m) aukščio.
Tarp populiariausių genties rūšių yra B. capitata. Ši palmė, dar vadinama Pindo palme, randama Brazilijoje ir Urugvajuje. Jis buvo auginamas visame pasaulyje ir dažnai matomas kraštovaizdžio planuose nuo pietinės JAV dalies iki Kanados ir Anglijos. Paprastai jis užaugs nuo 3 iki 19 pėdų (apie 0.91–5.8 m) aukščio. Jo oranžinės spalvos vaisiai yra valgomi ir dažnai gaminami želė arba uogienė, tačiau retai valgomi žali.
Kita Butia genties palmė, duodanti valgomus vaisius, yra B. eriospatha arba Wooly Jelly palmė. Iš jo gaunami raudoni vaisiai, kuriuos galima valgyti žalius arba pagaminti želė. Vaisiai dažnai naudojami ir alkoholiniams gėrimams gaminti. Pranešama, kad ši rūšis auga greičiausiai ir yra atspariausia iš visų Butia palmių.
Daugelis įvairių Butia genties palmių rūšių tampa retesnės gamtoje, ypač jų kilmės šalyse. Šios palmės geriausiai auga Pietų Amerikos pievose. Pievos retai saugomos ir dažnai naudojamos žemės ūkio reikmėms. Dėl to vietinės palmės nulupamos nuo žemės ir užkertamas kelias jų ataugimui. Nors kai kurioms palmių rūšims gresia pavojus, kitos buvo auginamos. Tačiau net auginamos rūšys gamtoje aptinkamos ribotais kiekiais.