Čadoras yra laisvas chalatas, kurį kai kurie musulmonai dėvi kaip apsiaustą. Daugeliui žmonių čadoras asocijuojasi būtent su Iranu, tačiau jis dėvimas ir kitose Artimųjų Rytų vietose, ypač Saudo Arabijoje. Musulmonai savo chadorus paprastai dėvi su hidžabu – skarele, dengiančia plaukus, gerklę ir kaklą, siekdami užtikrinti, kad jų išvaizda atitiktų islamo įstatymus dėl kuklumo ir santūrumo.
Atrodo, kad dengimo ir dengimo šaknys yra senovinės; Musulmonų visuomenė vargu ar pirmoji pridengė savo moteris. Tačiau šydas neabejotinai pasiekė naujas aukštumas per islamo kultūros žydėjimą Artimuosiuose Rytuose, o čadoras atrodo kaip musulmoniškojo pasaulio išradimas.
Tipiškas čadoras iškirptas atviro puslankiu. Norėdamos vilkėti drabužį, moterys užsivelka jį ant galvos, užsisegdamos priekyje, kūnu apvyniodamos audinį. Kai čadras yra gerai nusidėvėjęs ir yra tinkamo dydžio, jis dengia viską, išskyrus rankas, pėdas ir veidą, o hidžabas veikia kaip papildoma apsauga ir užtikrina, kad neatsirastų nieko nepastebimo.
Tradiciniai čadorai būna įvairių spalvų, o tai gali nustebinti žmones, kurie yra susipažinę su juodai apsirengusių musulmonių moterų vaizdais Vidurio Rytų gatvėse. Juodųjų čadrų naudojimo tendencija išryškėjo XX a. Irane, kai juoda spalva buvo laikoma kuklesnė ir tinkama geros veislės moterims. Kaimo vietovėse galima pamatyti spalvingesnių čadrų, o net tose vietose, kur juodasis čadras yra labiausiai paplitęs, neretai galima pamatyti iš apačios išlendantį ryškų hidžabą.
Kai kurios labai tradicinės moterys čadorą dėvi su rubande – balta prijuoste, kuri prasideda po akimis ir eina žemyn kūno priekyje. Tačiau tai nėra būtina ir tampa vis neįprasta.
Tai, kas dėvima po čadoru, yra asmeninio skonio reikalas. Pavyzdžiui, revoliuciniame Irane daugelis moterų nusižengė čadoro reikalavimui, po apačia vilkėdamos drąsius drabužius, kur niekas jų nematė. Kiti mėgsta nešioti kuklius drabužius po savo čadorais kaip pamaldumo išraišką ir dėl skonio bei asmeninio patogumo.