Kaip viena iš svarbiausių savo užsienio politikos iniciatyvų, tuometinis JAV prezidentas Jimmy Carteris buvo pasiryžęs iš naujo pradėti Artimųjų Rytų taikos procesą. Pirmasis būdas buvo persvarstyti 1973 m. Ženevos susitarimus – ydingą susitarimą, susidariusį po 1973 m. Jom Kipuro karo. Carteris tikėjosi daugiašalio, visapusiško susitarimo, kuriame į derybas dalyvautų palestiniečių delegacija. Nors Camp David susitarimai lėmė dar vieną klaidingą sutartį, buvo ir ilgalaikių teigiamų pasekmių.
Siekdamas padėti pagrindą deryboms, Carteris lankėsi su Anwaru Sadatu iš Egipto, Jordanijos karaliumi Husseinu, Sirijos Hafezu al Assadu ir Izraelio Yitzhaku Rabinu. Izraelyje išrinkus Menachemo Begin’s Alignment partiją, žaidimo sąlygos pasikeitė. Nors Beginas buvo aktyvus Camp David Accords gynėjas, jis taip pat griežtai priešinosi bet kokiam pasitraukimui iš Izraelio Vakarų Kranto. Izraelio ministras pirmininkas buvo pasirengęs derėtis dėl daugelio kitų nuolaidų, netgi grąžindamas Sinajaus palestiniečiams, tačiau jis tvirtai laikėsi Vakarų Kranto.
Viena pirmųjų iniciatyvų kilo iš Egipto prezidento Sadato, kuris išsiskyrė su savo kaimynais arabais ir komunistų rėmėjais, siūlydamas keliauti bet kur, „net į Jeruzalę“, aptarti sąlygas. Jo sprendimą lėmė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) iniciatyvos padėti sunkumų patiriančiai Egipto ekonomikai, taip pat noras paties Egipto interesus iškelti aukščiau už kaimyninių arabų valstybių interesus. Tarp amerikiečių derybų komandų didžioji našta teko pačiam Carteriui veikti kaip tarpininkui ir padėti tarpininkauti didžiajai daliai susitarimo tarp Sadato ir Begino, kurie net nesikalbėjo. Po 13 dienų trukusių kartais įtemptų derybų 1979 m. Izraelio ir Egipto taikos sutarties pagrindas buvo sukurtas.
Galutinį susitarimą sudarė trys dalys, kurių pirmoje dalyje buvo raginama sukurti savarankišką savivaldos instituciją Vakarų Krante ir Gazos Ruože. Antroje dalyje buvo įtrauktas pasitraukimas iš Sinajaus pusiasalio – Izraelis grąžino žemę Egiptui mainais už normalizuotus diplomatinius šalių santykius. Trečioji susitarimo dalis apėmė didelę ekonominę, karinę ir žemės ūkio pagalbą tiek Egiptui, tiek Izraeliui. Karinė pagalba buvo perversmas, nes ji ištraukė Rusiją iš paveikslo, kai buvo kalbama apie Egipto ginkluotę.
Apskritai, Camp David susitarimai lėmė ilgalaikę taiką tarp Izraelio ir Egipto ir visiškai kitokį Egipto suvokimą arabų pasaulyje; Egiptas buvo pašalintas iš Arabų lygos 1979–1989 m. Jis sugriovė vieningą arabų frontą, pašalindamas iš vaizdo pagrindinį žaidėją. Be to, tai lėmė vakuumą regione, dėl kurio Irake pradėjo veikti Saddamo Husseino režimas, o Palestinos klausimas tapo bet kokios būsimos arabų ir Izraelio politikos dėmesio centre. Camp David susitarimai taip pat padarė Sadatą tokiu pariju, kad jis buvo nužudytas 1981 m.